Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

ES svarbu rinka, o ne fondai

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI vyresnysis eskpertas
2003-04-25
Interviu, "Atgimimas"
Laisvosios rinkos instituto ekspertas Ramūnas Vilpišauskas mano, kad kiekvienas mūsų įstosime į savo įsivaizduojamą ES, todėl vėliau gali tekti tą supratimą keisti arba apsiprasti, jog kai kurių žmonių gyvenimas gali ir nesikeisti.
 
– Kokius jūs matote Lietuvai iššūkius pirmaisiais narystės ES metais? Daugelį žmonių ši nežinia šiek tiek gąsdina.
 
– Pirmiausia skirčiau iššūkius valstybės institucijoms, nuo kurių priklausys narystės poveikis verslui bei pačiai visuomenei. Svarbiausia užtikrinti, kad Lietuva įstojusi į ES nebūtų antrarūšė valstybė ES politikos priemonių, ypač vidaus rinkos priemonių, įgyvendinimo atžvilgiu. Tai populiari baimė, iš dalies ji yra pagrįsta, turint galvoje nustatytus pereinamuosius laikotarpius Europos Sąjungos valstybėse politiškai jautriose srityse. Svarbus ir tebegaliosiantis vidaus rinkos fragmentavimas – reikia prisiminti sienų barjerus, kurie neišnyks iš karto įstojus į ES. Vidinių sienų panaikinimas tiesiogiai priklausys nuo to, kaip Lietuva saugos išorines sienas. Taigi kurį laiką išliks apribojimai žmonių judėjimui bei mainams tarp naujų ir senų ES valstybių narių, ir pagrindinis iššūkis yra pasiekti, kad šie apribojimai nebūtų nuolatiniai.
 
Iš dabar vykstančių diskusijų ES konvente galima įžvelgti nemažai ketinimų plėtoti toliau integraciją mažose valstybių narių grupėse. Tokiu atveju iškyla klausimas, ar Lietuva ir kitos šalys neliks „už borto”. Konvento diskusijose vis dar galima įžvelgti tam tikrą skepticizmą ES plėtros atžvilgiu – norą išlaikyti šį jaukų būrelį valstybių, kuris bus nebe toks jaukus po plėtros, o interesų įvairovės padaugės. Ir kaip bus tvarkomasi su tokia įvairove, kaip bus derinama pagarba valstybių, visuomenių skirtumams su bendrų taisyklių laikymusi yra didžiausias iššūkis ir pačiai ES, ir Lietuvai. Tai yra didelis politinis iššūkis, kuris reiškia pirmiausia gebėjimą apsibrėžti Lietuvos interesus (nes buvę svarbiausi tikslai – narystė ES ir NATO – tampa priemonėmis kitų, kol kas aiškiai neapibrėžtų interesų įgyvendinimui), taip pat sugebėti atstovauti Lietuvos interesams pačioje ES. Ypač pirmaisiais metais bus svarbiausias suderinamumas tarp noro neatsilikti nuo integracijos avangardo ir supratimo, kad Lietuva yra mažiau ekonomiškai išsivysčiusi, kad čia yra kultūrinių, politinių skirtumų, dėl kurių kai kurių bendrų priemonių įgyvendinimas gali per daug kainuoti.
 
– Prakalbote svarbia tema – apie politikų ir valstybės tarnybos sugebėjimą atstovauti Lietuvos interesams. Kiek tai turės įtakos verslui?
 
– Čia yra ir tiesioginis, ir netiesioginis poveikis. Aišku, jog Lietuvos verslo sėkmė bendrojoje rinkoje priklausys pirmiausia nuo paties verslo konkurencinių gebėjimų. Tačiau ir nuo Lietuvos atstovų ES institucijose, jų derybinių sugebėjimų priklausys, kaip greitai ir sklandžiai Lietuvos verslas įsilies į vidaus rinką. Ar bus dedama pakankamai diplomatinių pastangų, jei EK norėtų pasinaudoti numatytomis rinkos apsaugos priemonėmis? Ar bus tinkamai įvertinamos naujai siūlomų ES teisės normų pasekmės Lietuvos verslui ir ekonomikai? Įstojus ir jau dalyvaujant naujų teisės aktų priėmime, priimant, pvz., aplinkosaugos klausimus reglamentuojančias teisės normas, visada iškils klausimas, ar jos ne per brangios Lietuvos įmonėms.
 
Kitas labai jautrus klausimas – mokesčių derinimas. Jeigu būtų derinami tiesioginiai mokesčiai, pvz., pelno mokestis, sunkiai tikėtina, jog jo minimumas būtų nustatytas mažesnis nei dabar Lietuvoje. Tai darytų tiesioginę įtaką verslo sąlygoms ir verslo konkurencingumui. Tiesa, mokesčių derinimas kol kas mažai tikėtinas. Taip pat verslo konkurencingumą tiesiogiai lems produktų ir gamybos standartai – aplinkosauga, darbo sauga.
 
Dar norėčiau atkreipti dėmesį ir į kitą iššūkį – sugebėjimas tinkamai panaudoti ES fondų lėšas nedidinant mokesčių ir nemažinant finansavimo kitoms Lietuvos svarbiausioms vidaus politikos sritims, kurioms ES apskritai neturi tiesioginės įtakos (vidaus saugumas, policija, tvarkos palaikymas, sveikatos apsauga, socialinė šalpa, švietimas). Jau dabar galima atkreipti dėmesį, kad itin smarkiai telkiamasi ties ES struktūriniais fondais, nors jų paskirtis nėra verslo rėmimas. Struktūriniai fondai, kaip sako cinikai, yra sumokėjimas tiems, kurie nepatenkinti tuo, kas vyksta Europoje ir pasaulyje apskritai, nesugeba konkuruoti. Jais skatinamas lojalumas, dėmesys ES. Ekonomikos terminais kalbant, jų svarbiausias tikslas – finansuoti projektus, kurie yra per dideli atskirų šalių įmonėms ar biudžetams finansuoti ir kurie turi išorinį poveikį, dažniausiai porai ar daugiau valstybių narių (transportas, jo infrastruktūra, aplinkosaugos projektai), o ne bendrai parama verslui, kaip daug kas Lietuvoje įsivaizduoja. Pernelyg sureikšminant struktūrinius fondus ir neatsargiai perskirstant biudžeto išteklius, viena vertus, gali būti sukuriami nerealūs lūkesčiai bei iškreipiamos privačios investicijos, kita vertus, gali būti per mažai dėmesio skirta tokioms sritims kaip sveikatos apsauga, socialinė šalpa ir šių sričių reformoms, kurios dar nėra baigtos.
 
– Kaip jūs įvertintumėte verslo galimybes narystės pradžioje perimti struktūrinių fondų lėšas? Kokių galimybių, jūsų nuomone, turi smulkesnis verslas ir ar ta parama bus kaip tik tas impulsas, kuris paskatins verslo plėtrą?
 
– Šitie pinigai nebus pagrindinis impulsas verslo plėtrai – tai tiktai tam tikra pagalba konkrečioms problemoms spręsti – kvalifikacijai kelti ar keisti, įrangai modernizuoti ir panašiai. ES parama ir pačioje ES nelaikoma pagrindiniu impulsu verslui plėtoti. Struktūrinių fondų parama teikiama konkrečioms veiklos pusėms, bet verslo sėkmė kaip anksčiau priklausė nuo paties verslo, taip ir ateityje priklausys. Neteisingai įsivaizduojama, kad nuo ES paramos priklausys įmonių išlikimas ar jų sėkmė konkuruojant. Galbūt kai kam ES parama labai padės, pvz., verslo konsultantams, kurie turės daugiau darbo ir daugiau uždirbs. Arba ūkininkams, kurių pajamos dėl to gali smarkiai padidėti. Tačiau ES svarbiausia paskirtis nuo pat pradžių buvo ir iki šiol tebėra sąlygų prekybai, mainams tarp valstybių sudarymas.
 
– Ar galima teigti, jog dėl ES paramos kai kurios įmonės dirbs pelningiau, o kitos susidurs su iškreipta konkurencija?
 
– Tai tikrai nebus svarbiausias dalykas, kuris lems, kas bankrutuos, o kas išsilaikys ir konkuruos vidaus rinkoje. Organizacijos pagrindas yra bendroji rinka. Tiesa, kuriant bendrą rinką ir derinant ekonominės veiklos normas, iš bendrų normų galiojimo didžiausią naudą turi stambiausios įmonės, išvysčiusios masto ekonomiją. Mažoms įmonėms tai nėra taip aktualu. Jeigu įmonė teikia paslaugas ar gamina savo miestui, jai narystė ES gali būti visiškai neaktuali.
 
Ta dalis fondų, kuri yra skiriama smulkiam verslui, iš dalies prisideda prie konkrečių verslo problemų sprendimo (informacijos trūkumo, investicinių lėšų trūkumo), iš dalies tik rodo retorinį dėmesį. Pačioje ES laikomasi tos nuomonės, jog rinka turi nuspręsti, kokios įmonės geba konkuruoti, o kokios ne. Bet ne fondai.
 
– Ar tai reiškia, jog struktūrinė parama yra kaip masalas – politikai per daug išaukštino ir pateikė kaip pagrindinę narystės priežastį?
 
– Iš esmės taip. Struktūrinės paramos sureikšminimas rodo ne visiškai teisingą ES prigimties pateikimą. Sureikšminami ir kiti dalykai. Matome reklamas, kad ES suteiks naujas darbo vietas, žmonės turės darbą. ES nėra susijusi su darbo vietų kūrimu, ji reguliuoja ekonominius mainus. Ir tai nėra organizacija, kuri viską sprendžia žmonių gyvenime.
 
Iš dalies tai reiškia, kad ES tampa normaliu politinių diskusijų objektu, kaip ir bet kuris kitas objektas, dėl kurių mums sunku rasti tiesą. Stojant į ES daug kas įstos į savo organizaciją, kuri skirsis nuo kitų žmonių įsivaizduojamos ES. Tai neišvengiama politinė diskusija, o politikai sąmoningai ar nesąmoningai bando pakreipti tą diskusiją ir sukurti įvaizdį, kuris jiems yra naudingas. Jeigu bus sukurti dideli lūkesčiai, vėliau gali būti didelių nusivylimų, reikės supratimą keisti ar susitaikyti su tuo, kad ES daugelio gyvenime didelių pokyčių gali ir nesuteikti, nes didžiausia narystės ES nauda nebus lengvai išreiškiama pinigais.
 
– Kaip įvertintumėte administravimo sistemos pasirengimą perimti ES paramą?
 
– Kol kas sunku įvertinti, nes dar ne viskas veikia, ir abejoju, ar kam nors Lietuvoje aišku, kaip ši sistema veiks. Konkrečios procedūros dar nėra baigtos, neaišku, kiek tam lėšų skiriama, kol kas rengiami reikalavimai, taisyklės. Tačiau apskritai pasirengimas administruoti pinigus atspindės bendrus viešosios administracijos bruožus ir sunkumus. Tiesa, tikėtina, jog dėl didesnio visuomenės ir Europos Komisijos dėmesio šioms institucijoms tų rūpesčių gali būti mažiau. Šis dėmesys privers atsakingiau atsiskaityti už savo veiklą ir teikti daugiau informacijos prieš priimant sprendimus. Žinoma, kai kalbame apie dideles pinigų sumas, visuomet atsiras žmonių, kurie norės tas sumas pakreipti sau norima kryptimi.
 
– Kaip, jūsų nuomone, keisis žemės ūkio padėtis dėl pasikeitusio finansavimo? Kokių padarinių derėtų laukti? Ko iš tiesų galima tikėtis ūkininkams?
 
– Sunku prognozuoti bendrus pokyčius, bet galima tvirtai teigti, jog augs gamyba tų produktų, kuriems bus skiriama parama. Daugelio produktų kvotos yra didesnės už dabar gaminamą kiekį, o tai bus stiprios paskatos ūkininkams pasiekti kvotų ribas. Taip intensyviai reguliuojama bendroji žemės ūkio politika labai aiškiai sukuria tam tikrus lūkesčius ir skatina ekonominę veiklą ten, kur galima tikėtis gauti paramą, o ne ten, kur galima tikėtis rinkos paklausos. Produktų, kurių ES neremia tiesiogiai, gamyba labai neaugs.
 
– Tačiau kalbame apie produktus, kurie yra tam tikros kokybės – o kokybė dažniausiai pasiekiama didžiuosiuose ūkiuose. Ar tai kokybės reikalavimai ir parama bus daug naudingesnė didesniems ūkiams? Kas laukia pačių smulkiųjų?
 
– Stambiems ūkiams, kurių produktų kokybė jau dabar atitinka ES normas, bus lengviau. Smulkiems ūkiams, kurie turi po keletą karvių, gali reikėti arba nemažai investuoti, kooperuotis, arba nutraukti tą veiklą. Bet ir dabar ta veikla sunkiai gali būti pavadinta komercine. Ūkininkavimas dažnai yra papildomas pajamų šaltinis. Ir neteisūs yra tie, kurie sako, kad savo reikmėms žmonės negalės skersti kiaulių ar daryti tai, ką jie daro dabar. Niekas to neuždraus daryti – tiesiog tokie produktai, kurie neatitinka standartų, nebus tiekiami rinkai. Smulkusis žemės ūkis Lietuvoje yra daugiau gyvenimo būdas ir prisidūrimas prie pajamų nei komercinė veikla, kuri gali bankrutuoti tikrąja bankroto prasme.
 
– Galbūt tuomet keis verslo kryptį?
 
– Sunku pasakyti. Viena vertus, mitingai ir protesto akcijos rodo, kad nemažai žmonių daugiausiai tikisi ne iš savo veiklos, bet iš to, ką valstybė nuspręs (politikai nesistengia sumažinti šių lūkesčių). Ne patys nori bandyti įvairias veiklas – jeigu viena nepavyksta, imtis kitos, o kaltina Vyriausybę. Tai rodo, jog ūkininkai savo verslą sieja su Vyriausybės politika ir kad persikvalifikavimas, naujų veiklų bandymas nėra labai paplitęs kaimo vietovėse. Kita vertus, tie, kurie protestuoja, toli gražu nėra didžioji dalis kaimo gyventojų – jie atspindi svarią nuomonę, tačiau yra ir kitų žmonių, kurie plėtoja verslą, turizmą, užsiima alternatyviomis veiklomis. Tuo labiau kad dalis lėšų iš paramos žemės ūkiui numatyta alternatyvių veiklų plėtrai. Pats lėšų buvimas taip pat gali žmones masinti galvoti apie kitokią veiklą.
 
– Kiek ateinanti parama žemės ūkiui paskatins restruktūrizavimo procesus kaime?
 
– Turbūt po kokių trejų metų galima bus matyti aiškius rezultatus. Tikėtina, kad daugelis kvotų bus išnaudojama visiškai. Parama žemės ūkiui numatyta didelė, todėl daugelis kaime gyvenančių žmonių bandys gamindami vieną ar kitą produktą, kuris yra remiamas, pasinaudoti teikiama parama. O jeigu kalbame apie nedarbą, nesiryžčiau prognozuoti, be to, Vyriausybės politika čia bus ne mažiau svarbi nei narystė ES, pvz., sąlygų prekybai žeme sudarymas, užsienio investicijų atėjimas į žemės ūkį.
 
Restruktūrizavimas ir užimtumas priklausys nuo pačių žmonių verslumo ir sąlygų jam reikštis. Nesiečiau narystės ES su didesniu nedarbu žemės ūkyje. Dirbančių žemės ūkyje skaičius turėtų mažėti, tačiau nesu tikras, kiek dabartinė statistika yra teisinga ir prasminga. Tarkime, tie, kurie dėl įvairių motyvų nori sureikšminti šią veiklą, teigia, jog žemės ūkyje gali būti iki trečdalio visos darbo jėgos. Kita vertus, tie žmonės ir toliau gali gyventi žemės ūkio vietovėse, bet užsiimti visai kita veikla.
 
Manant, kad mažės užimtųjų skaičius, natūralu, jog kyla klausimas, ką darys kiti žmonės. Dalis žmonių bus pensinio amžiaus, todėl jie nebus formaliai užimti, kiti bandys plėtoti kitas veiklas, remiamas ES, dar kiti gali vykti sezoniniam darbui į kitas ES nares arba bandyti persikvalifikuoti.
 
Kalbino Giedrė Bielskytė