Kovo 8 d. Europos Komisija (EK) išplatino Žaliąją knygą. Tai „Europos strategija tvariai, konkurencingai ir saugiai energijai“, kurioje išdėstytas Komisijos požiūris į ES elektros sektorių bei nubrėžtos šio sektoriaus plėtros kryptys. Nors šis dokumentas neprivalomas, nemažai įstatymų leidėjų ir politikų remsis šiuo dokumentu įstatymų leidyboje ir kitose su tuo susijusiose veiklose tiek ES, tiek Lietuvoje.

 

Komisija konstatuoja, kad Europos energetiniam sektoriui nedelsiant reikia investicijų augantiems energijos poreikiams tenkinti ir pasenusiai infrastruktūrai pakeisti. Lietuvai ypač aktualu, kad pastebima, jog Europos vidinė energijos rinka nėra visiškai sukurta, energetinės sistemos nesujungtos tarpusavyje, o Baltijos šalys (kartu su Airija ir Malta) prilygintos „energetinėms saloms“. Nuogąstaujama, jog auga priklausomybė nuo importo; situacijai radikaliai nepasikeitus, ES importuojamos energijos išteklių dalis per artimiausius 20-30 metų išaugs nuo 50% iki 70%. Ne mažiau svarbu ir tai, kad dalis šių išteklių importuojama iš nesaugių regionų. Augant pasaulinei energijos paklausai, kartu kyla naftos ir dujų kainos, kurios per pastaruosius dvejus metus ES beveik padvigubėjo. Nepaisant to, 2030 m. prognozuojamas 60% anglies dvideginio išmetimo padidėjimas.

 

Lietuva šiuo metu eksportuoja elektros energiją, tačiau importuoja branduolinį kurą, taip pat didžiąją dalį iškastinio kuro. Turint galvoje Ignalinos AE uždarymą, Lietuvos pramonės didesnį imlumą energijai ir tikėtiną elektros energijos paklausos didėjimą, Lietuvos situacija yra panaši ar net prastesnė nei statistinė ES situacija.

                     

           

„Atviros rinkos, o ne protekcionizmas sustiprins Europą ir leis jai spręsti problemas“, - taip EK pabrėžia, kad esminis energijos saugumo užtikrinimo būdas – veikianti vidinė rinka. Nors šia kryptimi einama, pvz., laisvųjų vartotojų statuso suteikimas visiems vartotojams nuo 2007 m. Komisija siūlo padaryti daugiau - sujungti visas šalis į vieną energetinį tinklą, kuris funkcionuotų pagal bendras taisykles ir būtų prižiūrimas vieno reguliatoriaus. Beje, nuo „reguliatoriaus“ vaidmens – skatinti konkurenciją priverčiant ekonominius nacionalistus atverti savo energijos rinkas ar, atvirkščiai, kurti taisykles ir konkurenciją ribojančius standartus – bene labiausiai priklausys ir šio bendro Europos tinklo pobūdis.

 

Be abejo, sujungus elektros sistemas į vieną ir įvedus bendras taisykles, elektros energijos kainos turėtų suvienodėti. Tuo pat metu toks žingsnis turėtų smarkiai smogti proteguojamiems elektros gamintojams ir sumažinti elektros energijos kainas dėl masto ekonomijos ir sumažėjusių tarpvalstybinių elektros energijos perdavimo kaštų. Perfrazuojant Martin Landtman, privataus TVO koncerno, statančio naują atominę elektrinę Suomijoje, viceprezidentą, „konkurencingos kainos elektros energija turi rinką“. Tačiau nors ES elektros energijos kainos vidurkis kris, dėl vienodėjančių kainų šalims, kuriose vartotojai moka mažiau nei ES vidurkis (pvz., Lietuvoje pramonės vartotojas moka (įskaitant mokesčius) 6 EUR/100kWh, ES vidurkis –  9,2 EUR/100kWh; be mokesčių kaina atitinkamai būtų 5 ir 6,8 EUR/kWh), elektros kainos vartotojams gali pakilti. Suvienodėjusios elektros kainos suteiks konkurencinį pranašumą (mažesnių gamybos kaštų pavidalu) įmonėms, investavusioms į naujesnius ir efektyvesnius įrengimus. Turint galvoje, kad Lietuvoje vienam BVP vienetui pagaminti sunaudojama 1,7 karto daugiau energijos nei ES vidurkis, galima teigti, kad Lietuvos gamintojai, nemordernizavę įrengimų, taps mažiau konkurencingi ES rinkoje.

 

 

Komisijos teigimu, būtina sustiprinti Europos energetikos infrastruktūrą ir užkirsti kelią staigiam energijos tiekimo nutraukimui, galinčiam įvykti dėl gamtos kataklizmų ar teroristų išpuolių. Siūlomi „protingi“ elektros tinklai, paklausos valdymas ir paskirstyta elektros energijos gamyba, Europos energijos tiekimo observatorija, kuri analizuotų paklausos ir pasiūlos tendencijas ES rinkose, Europos energijos tinklų centras, bendri saugumo ir patikimumo standartai. Strategijoje galima pastebėti ir „energetinio aljanso“ užuomazgas, nes siūloma įteisinti ir reglamentuoti pagalbos mechanizmus šalims, kurias ištinka netikėta energetikos krizė, kurti bendrus gamtinių dujų rezervus. Be abejo, galima teigti, kad šalys turėtų turėti teisę pasirinkti, ar joms reikia šio savotiško draudimo, ar ne, tačiau, kaip pastebi Economist, energetikos krizė vienoje šalyje turėtų įtakos kitoms šalims, tad toks „privalomas“ draudimas yra visų šalių interesas. Kita vertus, apsaugos priemonių kaina padidina energijos kaštus ir mažina tokios energijos konkurencingumą. Taip pat reikia užtikrinti, kad minimos apsaugos priemonės nevaržytų rinkos ir nebūtų naudojamos kaip pretekstas proteguoti nacionalinius energijos gamintojus.

 

Komisija numato skatinti sukurti paneuropinę energijos bendriją, įtraukiant Turkiją, Ukrainą, Kaspijos ir Viduržemio regiono valstybes, stiprinti partnerystę su Alžyru. Atrodo, kad Komisiją paveikė Ukrainos įvykiai, nes akcentuojama, kad bendradarbiavimo principai su Rusija gamtinių dujų sektoriuje, be kita ko, turi būti paremti ir „nuspėjamumo“ principu.  Pabrėžiama, kad energetikos sektoriuje ES yra tiek pat svarbi Rusijai kiek Rusija ES, todėl šių dviejų šalių partnerystė turi būti pagrįsta lygybe, saugumu ir prognozuojamumu, o tai reiškia sąžiningą ir dvipusį leidimą prisijungti prie infrastruktūros ir rinkos, o dar tiksliau Komisija tai įvardija kaip trečiųjų šalių prisijungimą prie vamzdynų. Strategijoje konkrečiai akcentuojamas trečiųjų šalių prisijungimas prie vamzdynų pašalina specialių susitarimų ar „suokalbių“ pavojų. Tai sumažina baimės dėl Lietuvos izoliavimo pastačius dažnai linksniuojamą dujotakį Baltijos jūros dugnu. Tuo pat metu siunčiamas aiškus signalas, kad dujų pirkimas ne rinkos kaina (kaip tai daro Lietuva) ateityje taps neįmanomas.

                     

Šioje strategijoje ES energetinio saugumo problemą ruošiasi spręsti sujungdama visų šalių energetines sistemas. Turint galvoje ribotas ES energetines galimybes, šis sprendimas remiasi prielaida, kad kiekvienoje energetinėje sistemoje tam tikrą laiko tarpą egzistuoja perteklius, kurį galima panaudoti trūkumams padengti, arba kad didesnė sistema yra stabilesnė už mažesnę.

 

Lietuvai ši strategija yra santykinai palanki. Strategija numato energijos tiekimo užtikrinimą prisijungus prie didesnės sistemos, taigi ir saugumą. Tačiau reikėtų atsiminti, kad tuo atveju globalūs energijos kainų svyravimai Lietuvai tampa dar labiau aktualūs, o galimybės gaminti ar pirkti energiją mažesnėmis kainomis nei Europos rinkoje bus vis mažiau įmanomos.

 

Tokioje situacijoje Lietuvai belieka vienintelė prisitaikymo ir konkurencingumo išlaikymo galimybė: kuo daugiau atvirumo, kuo mažiau protekcionizmo, apribojimų ir reguliavimo.