Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Europos "projektai"

Guoda Steponavičienė, LLRI viceprezidentė
2003-12-30
Straipsnis, "Naujasis Židinys-Aidai" 2003 m. Nr.11-12
Vietoje įžangos. Pastebėjimai
 
Pirmas pastebėjimas. Kaip rašė spauda apie Europos Komisijos išleistą ES verslumo „Žaliąją knygą“, „Komisija mano, kad verslo politika turėtų ne tik palaikyti aplinką, bet ir verslo gyvybingumą. Tai planuojama daryti didinant verslininkų motyvaciją bei padedant jiems įgyti reikalingų įgūdžių. Komisija norėtų dėmesį skirti individams kaip galimiems verslininkams, analizuoti įmonių augimo galimybes bei mokyti visuomenę vertinti verslumą.“1
 
Ausis jau beveik priprato prie eksporto bei investicijų skatinimo sąjūdžių, nors nuo to šie veiksmai nepasidarė ekonomiškai tikslingesni. Na, šių reiškinių bent rezultatai skaičiuotini. Tačiau negali nekilti klausimas, kaip galima paskatinti verslumą. Pirma, verta turėti omenyje, kokie žmonės tampa verslininkais. Visų pirma tie, kurie patys nori spręsti labiau nei bijo tai daryti. Ar tokiems patiks, kad juos mokys gyventi? Tie, kuriems patiks klausyti, veikiau taps verslo konsultantais, o ne verslininkais. Antras abejonių keliantis užmojis yra analizuoti įmonių augimo galimybes. Paprastai tai atlieka verslo konsultantai konkrečiai įmonei jos užsakymu, rezultatus išnagrinėja valdyba, jais pasinaudoja arba ne, o analizę užrakina seife. Trečia, jei manoma, kad valstybės institucijos gali išmokyti visuomenę vertinti verslumą, tai kodėl joms nesiimti išmokyti visuomenę vertinti, pvz., gerumą, dosnumą, sąžiningumą? Būtų daug efektyviau.
 
Antras pastebėjimas. Atlikusi išsamų mokslinį tyrimą, kodėl geriausi Europos mokslininkai palieka senąjį žemyną tikėdamiesi geresnio gyvenimo JAV ar kitose valstybėse2, Europos Komisija nutarė, kad: „Europos mokslininkų chartija“ palengvins žmogiškųjų resursų bei karjerų valdymą mokslo srityje; Europoje galios „Mokslininkų ugdymo kodeksas“; bus kuriama profesionalių mokslininkų pasiekimų registravimo sistema; bus kuriamas pagrindas socialiniam mokslininkų dialogui; bus užtikrinamas adekvatus doktorantų finansavimas bei minimalios socialinės garantijos“.
 
Ar kas nors suprato nors vieną priemonę? Aš ne. Ir dar neaiškiau, kaip jos pakeis talentingųjų mokslininkų motyvaciją. Kas galėtų būti pagrindas socialiniam mokslininkų dialogui? Gera kavinė? Nemokami pietūs? Cigaretės ir kava? Nuolaidos lėktuvo bilietams? Ir kokią prasmę turi kalba apie naujas minimalias socialines garantijas ES, jeigu ir esamos toli gražu nebe minimalios.
 
Trečias pastebėjimas. Beieškant Europos finansuojamų mokslinių tyrimų, buvo pastebėtas toks: „Geros praktikos tinklai lyčių santykių problemoms žemės ūkyje“ (angl. Network of Excellence on gender relation issues in agriculture). Projektą vykdo kaimo moterų tinklo Žemės ūkio tyrimų institutas Kipre, priskirta temai: piliečiai ir valdžia žinių visuomenėje. Parašyti komentarus tokio projekto tikslingumui pagrįsti būtų sunku. Manau, kad niekaip nepajėgčiau.
 
Ketvirtas pastebėjimas. Suomijos ir Švedijos oficialūs asmenys bei žiniasklaida Estiją dėl joje galiojančių mokesčių pavadino „maža grobikiška šalimi, kuri su Šiaurės valstybėmis neturi nieko bendro“3. Šių epitetų Estija nusipelnė visų pirma už panaikintą pelno mokestį ir palyginti žemus kitų mokesčių tarifus. ES nuolat kyla iniciatyvos dėl tolesnio mokesčių harmonizavimo, kuris apimtų ir tiesioginius mokesčius4 - idant šalys neužsiiminėtų žalinga konkurencija. (Kaip pastebi Gitanas Nausėda, kas ta žalinga konkurencija, nėra aišku5.) Gal čia solidarumo tarp valstybių apraiška? Sakom, ačiū, nereikia mums investicijų, naujų įmonių, geresnių technologijų, nes tuomet nukentėtų vargšai vokiečiai ar prancūzai - sumažėtų jų atlyginimai, socialinės garantijos ar galimybės realizuoti savo pozityviąsias teises. Ne, veikiau tai pono filosofija: neleisiu kaimynui paleisti savo baudžiauninkų, nes ir manieji užsinorės.
 
Trečias kelias - ir vilkas sotus, ir avis sveika
 
Kaip matyti iš pateiktų, „pastebėjimų“, Europai visko trūksta: įmonėms - konkurencingumo, žmonėms - verslumo, mokslininkams - talento, Europai - mokslininkų, verslininkų ir galų gale - mokesčių mokėtojų. Nebėra kam dirbti ir uždirbti pensijas, bedarbio bei socialines pašalpas, kurios „leistų žmonėms [...] gyventi nežeminant savo orumo“. Išeitų, kad Europoje užtenka tik oriųjų.
 
Europa sensta, nepriklausomai nuo darbo našumo ir tingsta, nepriklausomai nuo amžiaus. Europiečiai nori dirbti mažiau ir geresnėmis sąlygomis, uždirbti daugiau ir mažiau rizikuoti, daugiau turėti teisių ir laisvo laiko. Žvelgdamas į šiuos norus, dažnas lietuvis supras, kad jis tikras europietis. Tačiau yra toks bjaurus ribotų išteklių dėsnis ir toks bjaurus mokslas - ekonomika, kuris nuolat apie šį dėsnį primena.
 
Išteklių ribotumas žmonėms rūpėjo nuo amžių amžinųjų. Auksinais besipurtantis avinėlis, aitvarai, vaišėmis pasidengianti staltiesė, norus pildančios įvairios žuvys, fėjos ir burtininkai; galų gale lobiai negyvenamose salose bei savo namo rūsyje buvo tos priemonės, kurios žmogelį padarydavo herojumi. Herojus gaudavo princesę, pusę karalystės, o tada galėdavo ilgai ir laimingai gyventi. Be šių priemonių retam veikėjui pavykdavo išsisukti. Kiti griebdavosi gudresnių metodų išplėsti išteklius – gerti stiprybės gėrimą, gelbėtis gyvybės eliksyru, skraidyti, keliauti laiku, tapti nematomam. Herojumi be stebuklų tampama retai, be jų gali tapti nebent verslininku. Kadangi Europoje auksinės žuvelės padalytos žvejybos kvotomis, avys sužymėtos, o pelkės nusausintos, vietos stebuklams vis mažiau. Lyg ir metas būtų herojaus karjerą keisti į verslininko, bet tas noras tiesiog ilgai ir laimingai gyventi ramybės neduoda. Buvęs vyriausiasis derybininkas Petras Auštrevičius sakė: „narystė – instrumentų rinkinys. Ji nepakeičia ekonomikos dėsnių“6. Logiška. Tačiau juo toliau, juo labiau imi abejoti, ar daug kas taip mano.
 
Svarbiausiųjų ES dokumentų – Europos Konstitucijos ir Lisabonos strategijos – tikslai formuluojami taip, tarsi jokių ekonominių dėsnių nebūtų. Tarsi materialūs ištekliai būtų neriboti, o žmonių motyvaciją galima būtų kaitalioti it kokią abitūros egzaminų tvarką. Panagrinėkime detaliau šių esminių šiandienos dokumentų keliamus ekonominius bei socialinius tikslus7.
 
Lisabonos tikslai
 
Svarbiausias Lisabonos strategijos tikslas – pasiekti, kad ES per dešimtmetį taptų „konkurencingiausia ir dinamiškiausią žinių pagrindu augančia ekonomika pasaulyje, kurioje būtų suderinta tvari ekonominė plėtra su didesniu ir geresnės kokybės užimtumu ir tvirtesne socialine sanglauda“. Ši formuluotė atspindi pagrindinius strategijos akcentus: konkurencingumą, ekonominį augimą, užimtumą bei socialinę sanglaudą. Apie konkurencingumą, kaip ir bet kurią kitą ekonominę kategoriją, prirašyta kalnai studijų ir knygų, tačiau praktiškai ši sąvoka yra gana aiški – konkurencingumas yra gebėjimas konkuruoti, t. y. mažai išleisti, daug uždirbti. Kas yra ekonominis augimas (arba BVP augimas), taip pat galima įtarti – tai nauji prekybos centrai, kuriuose nuolat pilna pirkėjų, darbininkų išraustos miesto gatvės, augančios statybos, daugiau naujų automobilių gatvėse ir pan. Ekonominis augimas ne visada atsispindi savoje kišenėje, ypač jei dirbi neefektyviai, tačiau pasidairius aplink, galima tuos atspindžius pastebėti ir suprasti, kaip jie atsiranda. Užimtumas – taip pat gana aiškus reiškinys, įvertinamas giminių bei pažįstamų, turinčių darbą, skaičiumi. Tačiau kaip atrodo socialinė sanglauda? Ar kai gyvename visi ankštuose daugiabučiuose? Teoriškai visiškai ne, tačiau praktiškai, deja, beveik taip.
 
Lisabonos strategija kelia uždavinį skatinti socialinę sanglaudą, t. y. pasiekti, kad turtiniai skirtumai būtų mažesni. Tam naudojamos įvairios politikos priemonės, visų pirma mokesčiai, nes mokesčių tikslas yra surinkti į biudžetą ir perskirstyti kaip skirstytojams atrodo teisinga8 - išdalyti subsidijomis (pvz., žemės ūkiui), įvairiomis išmokomis (pvz., pensijomis), pašalpomis, socialinėmis programomis (pvz., narkotikų prevencijos) bei vadinamosiomis viešosiomis gėrybėmis (keliais, švietimo paslaugomis ir pan.). Jeigu tie mokesčiai progresyvūs (o tokie jie yra ES šalyse), tai perskirstymas yra dar intensyvesnis – daugiau uždirbantis sumoka mokesčių ne proporcingai daugiau už mažiau uždirbantį, bet progresyviai, t. y. didesnė ne tik sumokama suma, bet ir pajamų procentas. Socialinė sanglauda didinama tikslinėmis pašalpomis bei dotacijomis, kurios skiriamos atskiroms socialinėms grupėms (pvz., bedarbiams) arba mažas pajamas turintiems žmonėms. Dar taikomos įvairios mokesčių lengvatos (pvz., didesnis neapmokestinamas minimumas), kainų subsidijos (subsidijuojama nuoma, komunalinių paslaugų kompensacijos, vaistų kompensacijos, transporto nuolaidos), socialinės paslaugos ir pan.
 
Ar šios priemonės padidina socialinę sanglaudą ir kiek – kitas klausimas. Čia įdomiau yra tai, kad šis tikslas pateikiamas vienoje gretoje su konkurencingumu. Išeitų, kad manoma, jog galima padidinti socialinę sanglaudą nepakenkus konkurencingumui ir ekonominiam augimui. Remiantis ekonomine logika, socialinės sanglaudos padidinti tiesioginėmis politikos priemonėmis nepakenkus ekonominiams tikslams neįmanoma, o renkantis tarp šių dviejų tikslų ekonominė plėtra yra prioritetas, kadangi be jos negalima jokia socialinė gerovė. Tai ypač akivaizdu posovietinėse šalyse, kurios, remiantis ES Komisijos vertinimais, baigė pereinamąjį laikotarpį iš planinės į rinkos ekonomiką. Kitaip tariant, baigė perėjimą iš socialinės sanglaudos į augančios ekonomikos valstybę.
 
Nuostabą kelia kai kurie Lisabonos strategijos uždaviniai. Pavyzdžiui: „sukurti prielaidas e. komercijai klestėti“ - o kodėl ne komercijai klestėti apskritai?; „remti trečiosios kartos mobiliąsias paslaugas“ - skamba keistai žinant, kad užstrigo jos būtent dėl didelių licencijos mokesčių ir kitų valstybinių įpareigojimų; „iki 2010 m. padidinti išlaidas mokslui ir tyrimams iki 3% BVP“ - galinčių „įsisavinti“ tokius pinigus tikrai netrūks, tačiau kokius mokslus jie sukurs?; „iki 2010 m. pasiekti, kad verslo dalis finansuojant mokslą ir tyrimus padidėtų iki dviejų trečiųjų visos sumos“ - gal tiesiog nurašyti nuo sąskaitos kaip uždelstus mokesčius?
 
Tačiau įdomiausi yra socialinės sanglaudos tikslo keliami uždaviniai.
 
„Sudaryti visiems sąlygas naudotis ištekliais, teisėmis, prekėmis ir paslaugomis: socialinės apsaugos sistemos turi garantuoti, kad visi galėtų gyventi kaip reikalauja žmogaus orumas, o įsidarbinimas garantuotų padidėjusias pajamas; diegti priemones, kurios leistų visiems įsigyti deramą būstą su patogumais pagal vietos sąlygas), gauti sveikatos ir ilgalaikės priežiūros paslaugas, gauti švietimo, teisinių konsultacijų ir kitas viešas bei privačias paslaugas, įskaitant kultūrą, sportą ir laisvalaikį.“
 
Visų pirma, seniai išpopuliarėjęs žmogiškojo orumo sąvokos vartojimas ekonominiuose kontekstuose yra iš principo nekorektiškas. Žmogiškasis orumas yra dvasinė kategorija, kuri nuo materialių aplinkybių apskritai nepriklauso. Taigi jokios ekonominės sąlygos negali žmogiškojo orumo sugriauti ir jokios ekonominės priemonės negali jo sukurti. Ir, nepaisant nuoširdaus mūsų pasipiktinimo dėl skurdo, jokios socialinės apsaugos sistemos negali garantuoti gyvenimo, kaip reikalauja žmogaus orumas.
 
Antra, kadangi visos minimos gėrybės yra ribotos, įmanoma sudaryti sąlygas jomis naudotis tik iki tam tikro laipsnio, bet ne absoliučiai. Šį laipsnį iš esmės lemia konkrečios šalies ekonominis pajėgumas – juo žmonės turtingesni, juo daugiau prekių, paslaugų, išteklių jie gali nupirkti, juo daugiau savo pozityvių teisių gali realizuoti ir daro tai žmonės pagal savo prioritetus. Kai tas teises „realizuoti“ imasi valstybė, gali atsitikti taip, kad žmogaus kiaulės „realizuos savo teisę į sportą ir laisvalaikį“, tačiau žmogus negalės gauti ar net nusipirkti kokybiško gydymo.
 
„Taikyti politikos priemones, padedančias išvengti gyvenimo krizių, tokių kaip įsiskolinimas, pašalinimas iš mokyklos ar būsto praradimas“.
 
Netgi patikėjus, kad politikos priemonės gali padėti išvengti kokių nors gyvenimo krizių, tektų pripažinti, kad tai tik tam tikros, iš anksto numatytos krizės (kaipgi kitaip būtų sukurtos tos paramos priemonės?). Kadangi kiekvienu atveju žmonių gyvenimo krizės yra individualios (nors socialiniam inžinieriui atrodo kitaip), visų krizių išvengti valstybė nepadės, tačiau platus tokių priemonių naudojimas bei reklama gali sukurti saugumo iliuziją. Manydamas, kad iš bet kurios krizės jam bus padėta išeiti, susidūręs su politikos priemonėse nenumatyta krize, žmogus bus visiškai nepajėgus su ja tvarkytis. Neįmanoma žmones izoliuoti nuo visų galimų krizių, o dalinė jų apsauga „saugo“ žmogų nuo įgūdžių kaip jų išvengti išsiugdymo (tokie aktyvios socialinės apsaugos padariniai jau stebimi senas gerovės valstybės tradicijas turinčiose šalyse, pvz., Skandinavijos). Bandymų politikos priemonėmis pasiekti konkrečiai šių uždavinių Lietuvoje jau atsiranda – prie panašių iniciatyvų galima būtų priskirti siūlymą tikrinti visus mokinius privaloma tvarka dėl narkotikų vartojimo.
 
„Taikyti priemones, padedančias išlaikyti visų formų šeimos solidarumą.“
 
Ši uždavinio formuluotė bendrame ES politiškai korektiško kalbėjimo fone skamba beveik sarkastiškai. Aktyvios gerovės valstybės socialinės politikos priemonės kaip tik ir griauna šeimų solidarumą, siūlydamos užmokestį už savo šeimos narių priežiūrą namuose, papildomas paskatas moterų darbui, ilgalaikei priklausomų žmonių priežiūrai specializuotose institucijose ir ypač mokėdamos pašalpas vaikams. Tos papildomos paskatos iškreipia žmonių motyvaciją priimant esminius su šeima susijusius sprendimus ir ardo šeimos solidarumą.
 
Lietuvoje Lisabonos strategija taip pat pradedama diegti. Kaip ir daugelis kitų strategijų – ypač tarpšakinių ir ilgalaikių – ji traktuojama formaliai: į įgyvendinimo planą pagal temas surašomos visos ministerijų vykdomos politikos priemonės, nesigilinant į tikslus bei jų pasiekimo tomis priemonėmis laipsnį. Konkurencingumui padidinti, pavyzdžiui, galima numatyti didesnes investicijas į darbo biržos mokymo centrus arba įsteigti kokią nors konkurencingumo tarybą. Viena vertus, tai yra betikslis išteklių švaistymas. Kita vertus, toks formalus požiūris apsaugo nuo sofistiškesnių, todėl gilesnių neigiamų pasekmių turinčių socialinės inžinerijos priemonių. Tačiau ar ilgam? Juk Europoje toks populiarus „geros praktikos“ ir „riboženklių“ (angį. benchmarking) taikymas, taigi būdų, kaip politikos priemonėmis apsaugoti žmones nuo gyvenimo krizių ar išsaugoti šeimos vertybes, netrukus bus išmokta. Kažin ar bus tarp jų „draugiški teismai“ šeimoje girtaujantiems tėvams? Manau, kad papildžius „ir motinoms“, puikiai tiktų bendram kolektyvinių sutarčių, profsąjungų vaidmens bei visuomeninės atsakomybės stiliui.
 
Neretas paprieštaraus – o kodėl Švedijoje tai veikia? Tiesa, žmonės Švedijoje neabejingi visuomenės problemoms, biurokratai ten paslaugūs ir nekorumpuoti. Tačiau ir Švedijos valstybė žmogaus gyvenimo krizių nesutvarko ir šeimos vertybių neišsaugo, net ir skirdama tam didžiules lėšas. Jaunų žmonių motyvacija patiems susitvarkyti gyvenimą mažėja, išlaikytinių skaičius auga, o norintieji steigti savo verslą jau tampa nacionaline retenybe.
 
Europos Konstitucija
 
ES Konstitucijos (Sutarties, įsteigiančios Europai Konstituciją, vieningai priimtos Europos konvento 2003 m.9) projekte tarp kitų numatyti tokie šalių narių bendri tikslai, kuriems pasiekti suteikiamos galios ES: subalansuotas ekonominis augimas, socialinė rinkos ekonomika, didelis konkurencingumas ir visiško užimtumo siekis bei socialinė pažanga; mokslo ir technologijų skatinimas; socialinis teisingumas ir socialinė apsauga; vyrų ir moterų lygybė; kartų solidarumas; ekonominė, socialinė, teritorinė sanglauda ir šalių narių solidarumas.
 
Pirma, didžioji dalis čia įvardytų siekiamybių yra labai miglotos. Ką reiškia subalansuotas ekonominis augimas? Ar tai reiškia, kad jis gali būti per didelis ir tuomet bus imtasi politikos priemonių jį sumažinti. Bet kaip? Ribojant gamybą kvotomis? Didinant mokesčius? Tuomet būtų gerai iš anksto žinoti, kur ta riba, idant nepersistengtume.
 
Ką reiškia socialinis teisingumas ir pažanga? Ar tai, kad visi turi lygias teises dirbti, ar lygias teises nedirbti? Ar tai, kad pašalpas gauna ir tikri, ir formalūs remtinieji, ar visi lygiai. Ką reiškia vyrų ir moterų lygybė? Kad visi lygiai turi tampyti dėžes ir atstovauti rinkėjams Seime, ar turėti lygias teises tuo užsiimti pagal įstatymą? Ir dar daug klaustukų, kurių skirtingi atsakymai keičia nuostatų turinį ir iš jų kylančias politikos priemones iš esmės.
 
Antra, dalis tikslų vieni kitiems prieštarauja. Visuotinio užimtumo siekis akivaizdžiai prieštarauja konkurencingumo bei šeimos solidarumo siekiams. Užimtumas niekada nebūna visuotinis, nes dalis žmonių, nors ir darbingi, darbo nesiekia. Paskatas taip elgtis tiesiogiai didina gerovės valstybės teikiama socialinė parama ir garantijos. Tikslinis tam tikrų socialinių grupių įtraukimas į darbo rinką tiesiogiai ardo šeimos solidarumą, kurį gelbėti yra užsimota. Beje, Lietuvoje moterų užimtumas ir taip viršija ES vidurkį. Verta turėti omenyje ir tą smulkmeną, kad visos šios „didinimo“, „skatinimo“ ar „lyginimo“ priemonės kainuoja mokesčių mokėtojų pinigus.
 
Konkurencingumui taip pat prieštarauja visų rūšių sanglaudos ir lygybės siekiai, įskaitant ir lyčių lygybę, nes tai reiškia, jog individai/įmonės/regionai neišnaudoja savo konkurencinių pranašumų, o remiasi tais gebėjimais, kurie yra vienodi. Kartų solidarumo likimą demonstruoja Europos šalių pensijų sistemų krizė, kuri, sprendžiama ar nesprendžiama, supriešina skirtingas kartas.
 
Konstitucijos vertybių skirsnyje paminėta: pagarba žmogaus orumui, laisvei, demokratijai, lygybei, įstatymo viršenybei ir žmogaus teisėms. Teigiama, kad šios vertybės būdingos pliuralistinėms, tolerantiškoms, teisingoms, solidarioms ir nediskriminuojančioms šalių narių visuomenėms.
 
Neretas pasigenda krikščioniškų vertybių. Nenuostabu, kad pasigenda. Juk ir vertybės, ir dėsniai čia kompromisiniai. Tačiau nei vertybės, nei dėsniai kompromiso netoleruoja. Tik „subalansuotos“ vertybės nyksta, o dėsniai – baudžia (visų pirma mažesnėmis pajamomis).
Taigi kai vilkas sotus ir avis sveika, kyla rimtas susirūpinimas dėl piemens.
 
Apie piemenį
 
Metas pasiaiškinti, kam gi to verslumo reikia. Natūralu būtų manyti, kad visiems: juo žmonės bus verslesni, juo daugiau bus sukurta gėrybių ir juo daugiau žmonių dalyvaus jas kuriant, todėl žmonių gerovė pakils. Tačiau ne veltui matematikai sako, kad viskas, kas akivaizdu, gali ir turi būti įrodyta. Egzistuoja ir kita nuomonė, dėstoma socialdemokratų ideologų ir ne vien jų. Taip, verslumo reikia, nes tuomet bus sukurta daugiau gėrybių ir daugiau žmonių dalyvaus jas kuriant, todėl... galima bus daugiau surinkti mokesčių. Surinkus daugiau mokesčiu, bus galima daugiau dalyti – žmonės tuomet jausis patenkinti ir leis valdantiesiems ilgai gyvuoti bei nuolat plėstis. Ir netiesa, jų nuomone, kad dideli mokesčiai kenkia ekonomikai, nes mažina motyvaciją dirbti. Priešingai, juo daugiau dirbantis žmogus uždirba, juo didesnius mokesčius jam reikia užkrauti. Ne veltui sakoma – kas veža, tam krauna. O tada, būdamas įsuktas į išlaidų didėjimo karuselę (didesnis atlyginimas – aukštesnis socialinis statusas: būtini firminiai kostiumai, nauja mašina sau ir antrai pusei, tenisas vaikams, prestižinis sporto klubas...), dirbi vis daugiau ir daugiau be poilsio dienų ir atostogų, kol galų gale miršti nesulaukęs pensijos amžiaus, veikiausiai nuo širdies smūgio. Tiesiog auksinis klientas valstybei – pajamos didelės, o išlaidų jokių – nei pašalpų, nei kompensacijų už kompensuojamus vaistus ar sveikatos paslaugas (koks gi dirbantis žmogus turi laiko poliklinikos eilėse stumdytis?), ir netgi pensijos mokėti nereikia. Iš tiesų tokia logika remiantis, anksčiau išdėstyti prieštaravimai tarp konkurencingumo ir sanglaudos tikslų pranyksta, ekonomikos dėsniai nebeveikia.
 
Ar tai yra tikrasis paaiškinimas ES politikos prieštaravimams ir paradoksams, sunku pasakyti. Visada yra du kokių nors neigiamų veiksmų paaiškinimai: arba tai daroma specialiai, turint interesų, arba dėl neišmanymo. Rezultatai gali ir nesiskirti, tačiau smagiau būtų manyti, kad dėl neišmanymo. Bent pykti nereikėtų. Kaip sako mano kolega, ES integracija (kaip ir politinis vyksmas apskritai) vyksta dviračio principu: kad nenuvirstum, reikia nuolat minti – spręsti realias arba menamas problemas. Taip negalvojant važiuodamas, toli nenuvažiuosi, todėl visi bus nepatenkinti. Tačiau ne visiškai tik truputį. Nepasitenkinimas išdalytas visiems, idant jo koncentracija sumažėtų (dar vienas solidarumo dėsnio pritaikymas).
 
Tačiau yra vienas geras „bet“, kuris gali niekais paversti visą čia išdėstytą versiją, nepriklausomai nuo to, ar ji sąmoningai suplanuota, ar spontaniška. Ogi tas pats žmogiškasis orumas, kuris, būdamas nepaveikus ekonominiams veiksniams, ima ir išveda žmogų iš minėtos išlaidų karuselės. Istorija byloja, kad kažkaip, visiškai nesuprantamai socialiniams inžinieriams, laisvės siekis, pasitelkęs ekonominius dėsnius, kartais nukonkuruoja trumpalaikius medžiaginius troškimus ir projektas „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikį“ sužlunga.
 
 
1 Verslo žinios, 2003 08 06.
2 „Europai trūksta proto“, in: alphagelileo.org, 2003 07 23.
3 Elta, 2003 10 15.
4 Šiuo metu ES mastu harmonizuoti yra netiesioginiai mokesčiai: PVM, akcizai ir muitai.
5 Lietuvos misija ES: Kokia turėtų būti Lietuvos Europos politika?, Apskritas stalas, Vilnius, 2003 06 27.
6 Ibid.
7 Nepaisant įpročio žymėti skirtingais žodžiais, socialiniai reikalai yra neatsiejami nuo ekonominių.
8 Tačiau tik atrodo, nes perskirstoma dažniausiai ne tiems, kuriems labiausiai reikia.
9 Draft Treaty establishing a Constitution for Europe, CONV 850/ 03, Briuselis, 2003 07 18