Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Europos socialinio modelio šešėliai

Remigijus Šimašius, LLRI viceprezidentas
2005-11-09
Komentaras, Lietuvos radijas
Šiandien Europoje diskusijų ir, galbūt, lūžių metas. Štai keletas svarbesnių dalykų: net dviejuose referendumuose atmestas Europos Sąjungos Konstitucijos projektas, Europos Sąjungos valstybės nesusitaria dėl biudžeto (realiai – dėl ekonominės politikos krypčių), vyksta intensyvūs debatai dėl Turkijos narystės ES. Be jokių debatų, tačiau ko gero daugiausiai jiems įtakos turėsiančiu brutalumu prasiveržė riaušės Prancūzijoje. Štai tokių įvykių kontekste galime pažvelgti į valstybės ir ES vaidmenį bei vadinamąjį Europos socialinį modelį, kurį Prancūzija, beje, labiausiai ir propaguoja.
 
Kas yra tas Europos socialinis modelis, negali pasakyti niekas. Tačiau kalba apie tai daug kas, o ypač mėgsta kalbėti politikai tų valstybių, kuriose politika yra bene labiausiai išstūmusi žmonių privačiai priimamus sprendimus. Prancūzijos Prezidentas Europos socialinį modelį mato kaip priverstinį solidarumą, visuotinę lygybę, stiprų valstybės vaidmenį. Realiai prie šių vertybių reiktų pridurti ir skurdo bei nedarbo kultūros moralinį palaikymą ir materialinį subsidijavimą. Visa tai turėtų užtikrinti taikų sugyvenimą ir gerovę. Tokio modelio propaguotojai nesitenkina mažais dalykais ir visuomet visur siekia daugiau. Pasak jų, valstybė – ne tik naktinis sargas, saugantis nuosavybę, bet ir gerovės užtikrintoja, o Europos Sąjunga – ne tik ekonominė, bet ir politinė, kultūrinė bei vertybinė sąjunga.
 
Lozungas, kad valstybė – ne tik naktinis sargas ir savo piliečiams turėtų suteikti daug daugiau, šiandien atrodo kiek neadekvatus. Prancūzijos miestuose prasiveržus riaušėms tarp valstybės veikėjų atsirado užsipuolančių tuos, kurie riaušininkus įvardijo kaip banditus. Neretas netgi apkaltina valdžią, o netiesiogiai - ir taikius piliečius, kad jie nepakankamai kultūriškai integravo dabartinius riaušininkus. Viską vainikuoja Prancūzijos Prezidento pasisakymas, kad valstybė yra „iš esmės linkusi“ duoti stiprų atkirtį riaušininkams. „Iš esmės linkusi“ tikrai neskamba kaip nusiteikimas vykdyti naktinio sargo pareigas. Štai čia ir išlenda yla iš maišo - kas atsitinka, kai valstybė pradedama suvokti kaip priemonė lygybei ir priverstinei brolybei. Lygybė ir brolybė ne tik tampa nepasiekiama, tačiau nepasiekiama ir tvarka. Visko siekianti valstybė nebesugeba (ir, panašu, net nelabai benori) atlikti netgi naktinio sargo vaidmenį. Jei naktinio sargo funkcijos priebėgomis ir atliekamos, tai panašiau į nutrūkusį nuo grandinės šunį, o tai iš tiesų sukelia pagrįstą nepasitenkinimą ir gali išprovokuoti riaušes.
 
Galite sakyti, kad visa tai toli nuo Lietuvos, kad Lietuvoje įtampos mažesnės ir kad tai mums negresia. Tai tiesa, tačiau Vilniaus savivaldybės veiksmuose, kai iš pradžių buvo brutaliai griaunami čigonų namai, o paskui - Vilniaus taboro gyventojus buvo išskirtinai raginami palikti savo erdvę ir keltis į savivaldybės finansuojamus socialinius būstus, matyti pasiryžimas eiti tuo pačiu keliu, kuris atveda į niekur. Šias savo mastu gerokai besiskiriančias situacijas jungia tai, jog valstybė diegia integraciją per prievartą, kuri, valstybės pagalba nesunkiai įvyksta fiziškai, bet daug sunkiau – kultūriškai.
 
Šių dienų įvykiai jau sukelia ir naujų diskusijų dėl to, kiek Europa turėtų būti atvira. Ne paslaptis, kad daugelis baiminasi, jog galimas Turkijos priėmimas į Europos Sąjungą sukeltų dar daugiau konfliktų dėl tariamų Turkijos ir mūsų skirtumų. Deja, kai reikia nurodyti šiuos skirtumus, Turkijos oponentams nebėra taip lengva. Taip, Turkija yra musulmoniška, tačiau religija nuo valstybės atskirta netgi labiau nei Europoje. Jau vien ko vertas faktas, kad musulmoniškoje Turkijoje išeiginė diena, kaip ir krikščioniškame pasaulyje, yra sekmadienis. Įdomu, kad prieš Turkijos narystę paprastai labiausiai pasisako būtent tie, kurie dar taip neseniai stojo mūru prieš Europos krikščioniškojo paveldo paminėjimą Europos Sąjungos Konstitucijoje.
 
Iš esmės prieš Turkiją pasisako tie, kurie Europos Sąjungą mato ne tiek kaip ekonominį, kiek kaip politinį ir kultūrinį darinį. Suprask, dabartinės įvairovės užtenka. Iš tiesų užtenka, jei šią įvairovę bandoma dirbtinai integruoti, o socialiai neaktyvias grupes – subsidijuoti. Tačiau jei Europos Sąjunga visgi būtų ekonominė sąjunga, tai Turkijos narystė ekonomiškai yra tiesiog naudinga. Netgi Turkijos žmonių galima didesnė imigracija į kitas Europos šalis nebūtų didžiausias įvairovės senojoje Europoje šaltinis – užtenka įvertinti, kaip į Europos Sąjungą veržiasi Afrikos piliečiai.
 
Šiandien Europa stovi kryžkelėje ir neapsisprendusi, kaip reaguoti į savo vidines bėdas, kurios dar net ne visos išryškėjo, ir į išorinius iššūkius, tokius kaip didėjanti pasaulinė ekonominė konkurencija ir žmonių migracija. Viena aišku – jei ir norima pasilikti prie vadinamojo Europos socialinio modelio, tai bent jau vertėtų atsisakyti iki šio šį modelį lydinčios dirbtinės integracijos, priverstinės veidmainiškos brolybės, taip pat skurdo ir nedarbo kultūros subsidijavimo.