„Viešojo intereso“ sąvoka ne tik naudojama pagrindžiant politinius sprendimus. Šiandien apie ją sukasi keleto teismų karuselė. Viešojo intereso ginti stojo aplinkos, gamtos ir sveikatos saugotojai. Tačiau ir ginčuose jiems oponuojantys turi viešojo intereso „pagalbą“. Dar iki diskusijos dėl Seime svarstomo Viešojo intereso gynimo civiliniame ir administraciniame procese įstatymo Lietuvos laisvosios rinkos institutas pažymėjo, kad nuo pat savo įsikūrimo yra aktyvus viešojo intereso gynėjas. LLRI misija - įtvirtinti asmens laisvės ir atsakomybės, laisvosios rinkos bei ribotos valdžios idėjas - atkartoja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus privačios nuosavybės neliečiamumo, privačios ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, atskaitingos valdžios ir proporcingų valstybės reguliavimo priemonių, tikslus. Kaip ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos normos ieško tarpusavio santykio ir viršenybės, taip ir LLRI ginami viešieji interesai konkuruoja su kitais Konstitucijoje numatytais viešaisiais interesais.

 

Seime svarstomas Viešojo intereso gynimo civiliniame ir administraciniame procese įstatymas stringa dėl esminės problemos - net ir tada, kai Konstitucinis teismas yra suformulavęs, jog viešasis interesas, tai Konstitucijoje apibrėžtas visai visuomenei objektyviai svarbus gėris, bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, viešojo intereso apibrėžimas yra paini užduotis.

 

Galimos dvi visiškai skirtingos viešojo intereso sąvokos interpretacijos. Pagal pirmąjį, viešasis interesas yra beveik viskas, t.y. tai, ką galime išskaityti LR Konstitucijoje. Pavyzdžiui, daugiabučių namų gyventojų interesai, visuomenės sveikata, teisingas apmokėjimas už darbą ir kt. Šių interesų sąrašas nėra baigtinis, jų hierarchija iš anksto nenustatyta ir jie derinami kiekvienu atveju atskirai, o jų svarba laikui bėgant kinta. Už viešojo intereso sąvokos vis dažniau slepiami įvairiausi aiškinimai, o tai lemia ir nesusišnekėjimą, ir viešojo intereso termino infliaciją.

 

Antrasis aiškinimas paremtas tuo, kad visuomenės intereso atskiro nuo jos narių intereso neįmanoma rasti ir pažinti, o viešasis interesas negali būti priešingas dalies žmonių interesams. Pagal šį aiškinimą,  išvados apie visuomenę yra daromos ne kitaip kaip tik stebint, matuojant ir aiškinant atskirus ar sugrupuotus žmones ir jų veiksmus. Neįmanoma apie visuomenę pasakyti nieko, kas nebūtų išvesta iš šio žmonių stebėjimo, matavimo ir aiškinimo. Todėl teigtina, kad ir viešasis interesas, net jei jį norėtumėme tapatinti su visuomenės interesu, negali nekilti iš atskirų visuomenę sudarančių asmenų interesų. Taip pat pagal šį aiškinimą viešasis interesas, kad būtų iš tikrųjų viešas ar bent labiausiai išpildytų šioje sąvokoje slypinčias intuicijas, turi sutapti su visų be išimties visuomenės narių interesais. Kitaip tariant, kas nebūtų priimtina bent vienam visuomenės nariui, negalėtų būti laikoma viešuoju interesu. Juk jei kuris nors deklaruojamas interesas nėra tau asmeniškai priimtinas, ar jis gali būti vadinamas viešuoju? Jei tau jis nėra priimtinas, ar tu gali tada vis dar vadintis tos viešuomenės nariu? Be to, jei viešasis interesas nėra tavo asmeninis interesas, tai tu jo nepuoselėsi ir nesaugosi. Jį puoselės ir saugos tie, kuriems šis viešasis interesas sutampa su jų individualiais interesais. Ar tokiu atveju nėra toks interesas paprasčiausiai tos kitos žmonių grupės interesas, o ne viešasis interesas? Tuomet reiktų pripažinti, kad pripažįstamam viešuoju interesui pakanka daugumos pritarimo. Tačiau kurios ir kokios daugumos? Piliečių ar suinteresuotų daugumos, daugiau nei pusės grupės narių, dviejų trečdalių ar trijų ketvirtadalių?

 

Tai, jog antrajam viešojo intereso sąvokos aiškinimui nereikalinga jokia politinė valia, sufleruoja, jog jis gali būti gyvybingesnis pamatas paaiškinant, kas teoriškai yra viešasis interesas. Deja, pagal antrąjį aiškinimą, viešajam interesui būtinas absoliučiai visų jos narių pritarimas. Tačiau tai neįmanoma, ir tai ne tik praktiškai akivaizdu, bet ir teoriškai pagrindžiama.

  

Dvi galimos interpretacijos veja diskusijos dalyvius į logišką pabaigą – viskas gali būti viešuoju interesu arba niekas negali juo būti. Galbūt konstruktyvumo į diskusiją įneštų siūlymas viešuoju interesu laikyti ne konkrečią gėrybę, o formalią procedūrinę taisyklę, kuri leistų sugyventi skirtingiems asmenų interesams. Pavyzdžiui, procesinės taisyklės užtikrinančios ginčo šalių lygiateisiškumą prieš teismą laikymasis naudingas visiems jo dalyviams. Tikėtina, jog visuomenės nariai pritartų tokiai būklei, kurioje jie galėtų nevaržomai įgyvendinti savo asmeninius interesus ir niekas jiems netrukdytų to daryti. Tačiau taip nukentėtų kitais interesais besivadovaujantys žmonės. Siekiant atrasti visuotinumą ir asmeninį suinteresuotumą suderinantį principą, ieškoma būklė, kurioje kiekvienas visuomenės narys galėtų siekti nevaržomai įgyvendinti savo interesus ir netrukdyti tai daryti kitiems. Viešasis interesas tokioje būklėje galėtų būti visiškai formalus ir neturintis jokio materialaus turinio: viešasis interesas būtų visų be išimties visuomenės narių pageidaujamas tarpusavio sąveikos principas, kuriuo vadovaujantis visi galėtų kuo plačiau įgyvendinti kiekvieno jų atskirai pasirinktus interesus, o ne konkretus iš anksto nustatytas interesų objektas, vertybė, tikslas ar pan.

 

Šis analitiškas komentaras skirtas praplėsti diskusijai apie viešajį interesą ir jo turinį. Kadangi viešojo intereso gynimas tapo audringas ir „pavojingas“, todėl visoms ginčo pusėms reikėtų pagalvoti dėl ko gi laužomos ietys.