Lietuvos laisvosios rinkos instituto teisės ekspertas Remigijus Šimašius tvirtina, kad bet koks esminis kompensavimas iš valstybės kišenės mažina efektyvumą ir žmonės linkę vartoti ne tai, ko jiems labiausiai reikia, o tai, kas yra kompensuojama. Kas pasakyta, tinka ir vaistų kompensavimui. Bet koks kompensavimo modelio keitimas, kuomet asmuo skatinamas pats susimokėti bent dalį kainos, o dar geriau - didžiąją dalį, būtų reforma, skatinanti efektyvumą medicinoje.

 

Iškreipia motyvaciją

 

Vertindamas dabartinę vaistų kompensavimo sistemą ir galimus jos reformos būdus, R.Šimašius pažymi, kad vaistų kompensavimas kol kas yra lyg atskira sritis, mažai susieta su medicinos raida. Tuo tarpu vaistai yra tik viena gydymo metodo dalių, be to, dažnai alternatyva kitiems gydymo metodams. Tai, kad į vaistus kol kas nežiūrima kaip į sudedamąją gydymo dalį, iškreipia rinką, nes būtent dėl to, kad vaistas kompensuojamas, žmogus dažnai gali rinktis vaistą, o ne alternatyvų gydymosi būdą.

 

Technologinės detalės - kompensuojamų vaistų sąrašo sudarymo principai, kai vieni vaistai įtraukiami, o kiti - ne, R.Šimašiaus manymu, skatina neskaidrumą. Netgi toms pačioms ligoms gydyti yra vaistų, iš kurių vieni kompensuojami, o kiti nekompensuojami. Pacientas skatinamas pirkti kompensuojamus vaistus. Retai jis rinksis geresnius vaistus arba remsis kitais labiau situaciją atitinkančiais kriterijais. Dėl šių priežasčių iškreipiama motyvacija ir daliai žmonių atimama galimybė rinktis.

 

R.Šimašius mano, kad dalis vaistų kompensuojami daugiau iš tradicijos - jei jau buvo kompensuojamųjų sąraše, tai ir toliau jame pasilieka.

 

Skatina vaistų vartojimą

 

R.Šimašius išskiria dvi koncepcijas, aiškinančias vartojimo skatinimą. Viena iš jų aiškina (tą patį dažnai tvirtina ir gydytojai), kad žmogus negali rinktis, kaip jam reikia gydytis: viską esą lemia medicininis arba technologinis įvertinimas - žmogui reikia gydytis būtent šiais būdais. Kita koncepcija labiau remiasi praktika ir tvirtina, kad praktiškai pats žmogus nusprendžia, gydytis jam ar nesigydyti, o jei gydytis, tai kaip intensyviai. Būtent čia susiduriama su atveju, kuomet kaina gali labai įtakoti pasirinkimą. Kartais net gyvenimo būdo pakeitimas padėtų žmogui išvengti ligos arba bent jau sulėtintų jos eigą, tačiau kai yra kompensuojamų vaistų, kurie palengvina ligos simptomus ir leidžia gana patogiai jaustis sergant, užuot ieškojus kitų būdų nelaimei išvengti arba ją pašalinti, labiau linkstama vartoti vaistus, kaip vieną iš priemonių gyvenimo kokybei pagerinti.

 

Kvotos iškraipo rinką

 

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ligonių kasos, kvotuodamos vaistų išrašymą, atlieka teigiamą darbą, nes tuo mažina vaistų vartojimą ir skatina ieškoti alternatyvių sveikatinimo būdų. Tačiau, pasak R.Šimašiaus, kvotavimas pakeičia žmonių pasirinkimą, be to, ligos kvotoms dažniausiai nepasiduoda. Šiuo atžvilgiu kvotavimas negali būti vertinamas kaip teigiamas reiškinys. Kvotavimas pažeidžia visai kitu principu veikiantį rinkos mechanizmą - rinkos sistemoje atsiranda centrinio planavimo elementų - iš anksto nusprendžiama, kiek ir kokių vaistų reikės visai šaliai, kaip centralizuotai nupirktus vaistus išdalinti. Kvotavimas taip pat yra tas indikatorius, kuris parodo, jog vaistų kompensavimas šiuo metu visiškai nesiremia draudimo principu.

 

Gelbsti draudimas

 

Lietuvoje, kur žemas pragyvenimo lygis ir dar nėra visasapimančių rinkos santykių, galimybės primokėti už vaistus gali būti ribotos. Tai ypač liečia endokrinologines, onkologines ir kitas finansiškai labai imlias ligas.

 

R.Šimašius mano, kad jeigu valstybė nesuteikia garantijų, žmonės patys turi stengtis sumažinti riziką. Daugelyje sričių sumažinti išlaidas brangioms procedūroms galėtų padėti medicinos draudimas. Jeigu žmonės būtų skatinami apsidrausti ir žinotų, kad patys yra atsakingi už savo sveikatą, dauguma draustųsi nuo rizikingų ir brangaus gydymo reikalaujančių ligų, ir taip stengtųsi sumažinti riziką, su kuria susiduriama, kuomet tenka itin brangiai mokėti už gydymą. Apsidraudimas nuo tam tikrų ligų paketo didžiajai daliai žmonių padėtų išspręsti šią problemą efektyviau.

 

Lietuvoje sveikatos draudimo nėra

 

Lietuvoje egzistuojant sveikatos draudimo sistema, R.Šimašiaus įsitikinimu, tik vadinama sveikatos draudimu. Iš tikrųjų tai nėra draudimas, nes ši sistema visiškai nesusijusi nei su rizikomis, nei su žmonių pasirinkimo galimybėmis. Privalomąjį sveikatos draudimą, kurio esmę sudaro priverstinis mokesčių surinkimas ir paskirstymas, draudimu pavadinti negalima.

 

Nors pasaulyje yra įvairių sveikatos draudimo sistemų, išsiskiria europietiškas ir Jungtinių Amerikos Valstijų požiūris. Pirmąjį apibūdina didelis valstybės kišimasis ir privalomas visuotinis sveikatos draudimas. Antrasis nepripažįsta privalomos sistemos - pats žmogus draudžiasi, ir yra labai nedaug išimčių, kada ligonis ar nukentėjęs gydomas, nes yra tokios būklės, kad negali parodyti draudimo pažymėjimo. Tarp šių dviejų skirtingų sistemų yra daug tarpinių modelių. Yra įvairių vertinimų, kuri sistema geresnė. Laisvosios rinkos instituto ekspertų manymu, laisvu apsisprendimu paremta sistema yra efektyvesnė ir žmogui naudingesnė, nei prievartinis mokesčių mokėjimas, kaip šiuo metu Lietuvoje, kur valstybinio draudimo sistema apmoka tiek mažiausių negalavimų, tiek labai sunkių ligų gydymą.

 

Išstums efektyvius vaistus

 

Valstybinės ligonių kasos pasiūlymą kompensuoti vienodą vaisto mažmeninės kainos procentinę dalį, kintančią priklausomai nuo draudimo fonde turimų pinigų, R.Šimašius laiko patraukliu tik iš pirmo žvilgsnio: lygiai dalinami kaštai tarp pacientų ir valstybės. Lietuva ne pirmoji, pradėjusi taikyti šį metodą. Tačiau ši kompensavimo sistema, išsprendžianti dalį problemų, turi ir labai ryškių trūkumų. Pirmiausia, šis kompensavimo būdas skatina rinktis pigesnius vaistus. Nepaisant to, kad vaistas nėra visas gydymo procesas, nėra atsakymo į klausimą, kokioje gydymo schemoje vaistas yra kompensuojamas. Kartais brangesnis vaistas gali pagydyti iš karto, o pigius vaistus reikia labai ilgai vartoti. Kadangi naudojami valstybės pinigai ir vaisto efektyvumo aspektas valstybei turėtų būti aktualus, reikėtų klausti - ar verta valstybei ilgai kompensuoti pigius vaistus? Sunku iš karto atsakyti, kiek siūloma kompensavimo sistema gera medicininio ir ekonominio efektyvumo prasme. Be to, esant daliniam valstybės finansavimui, sudaroma iliuzija, kad visi kompensuojami vaistai yra vienodai geri. Tai neskatina žmogaus rinktis efektyvesnių gydymo metodų. Nors vargu ar galima rasti absoliučiai teisingą sprendimą, kaip reikia kompensuoti, R.Šimašius akcentuoja šios kompensavimo sistemos trūkumą - efektyviausi vaistai gali būti išstumti iš rinkos.