Šių metų viduryje Vyriausybės nutarimu turėtų būti padidintas minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA). Tokiam žingsniui balandžio mėnesį pritarė Trišalė taryba, sudaroma iš darbuotojų, darbdavių ir valdžios atstovų. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, taip ir šiuo tikimasi, kad valdžios sprendimu bus pagerintos gyvenimo sąlygos. Tvirtinama, jog teigiamus pokyčius visų pirma turėtų pajusti mažiausias pajamas gaunantys žmonės. MMA būtų didinamas dvidešimčia litų – iki 450. Teigiama, kad dėl įmonėms teksiančio santykinai nedidelio papildomo krūvio atsirasiantys teigiami pokyčiai nusvers galimas neigiamas pasekmes. Tokio žingsnio privalumu nurodoma didėsianti gyventojų perkamoji galia, dėl ko turėtų būti jaučiamos pasekmės visos šalies ekonomikai. Argumentuojama, kad augant šalies ekonomikai darbuotojams mokami atlyginimai taip pat turi didėti.

 

Vis dėl to neaišku, kokių tikslų siekiama didinant MMA – padėti dirbantiems ar padėti kažkam įsirašyti dar vieną „gerą“ darbą. Nors akivaizdu, kad gausime visiškai ne tai, ko tikimasi sulaukti. Nors darbuotojai mielai pasisako už algų didinimą, laukiamas „pagerėjimas“ tikrai nebus visuotinis. Logika paprasta: dėl valdžios sprendimo algos bus padidintos tik minimumą uždirbantiems žmonėms, o tie, kurių darbo sutartyse yra nurodytas bent 450 litų atlyginimas, nepajus jokios naudos.

 

Gana paprasta suskaičiuoti, kad atėmus mokesčius minimumą uždirbantis darbuotojas per mėnesį gaus apie 12 litų daugiau, o per metus – virš pusantro šimto litų. Tuo pačiu padidėja ir draudžiamosios pajamos, nuo kurių priklausys konkrečiam žmogui „Sodros“ mokamos pensijos dydis.

 

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad mažesnius atlyginimus savo darbuotojams moka pirmiausia sunkiai gyvuojančios įmonės ir mažiau ekonomiškai išsivysčiusiuose rajonuose veikiančios įmonės. O būtent joms bus sunkiau mokėti didesnius atlyginimus, o tuo pačiu ir padidėjusias įmokas „Sodrai“, kurios sudaro 31 procentą darbuotojo atlyginimo. Jei darbuotojui buvo mokamas minimumas - 430 litų, tai pakėlus MMA darbdavio išlaidos vienam samdomam žmogui per mėnesį padidės 26,2 lito. Taigi valdžia pasiims savo kąsnį iš abiejų pusių – tiek iš darbuotojo, tiek ir iš darbo jėgą samdančio verslininko.

 

Gali atrodyti, kad darbdavio veiklos kaštai padidėja visai nedaug. Bet ir nedidelis naštos kuriantiems darbo vietas padidėjimas gali nulemti darbdavio apsisprendimą nesamdyti dar vieno žmogaus ar atleisti nedaug vertės sukuriantį darbuotoją. Jei įmonei sunkiai sekasi užsitikrinti pajamas, papildoma našta gali būti paskutinis akstinas sustabdyti ar visai nutraukti veiklą. Tokiu būdu visiškai neprisidedama prie nedarbo šalinimo, o skatinamas priešingas rezultatas ir pakišama koja tiems, kuriems net ir vieno papildomo darbuotojo samdymas gali nemažai reikšti plečiant verslą.

 

Vertinant sprendimo didinti MMA naudingumą, reikia atsižvelgti į visas galimas pasekmes. Atsvara mažiausias pajamas gaunančių darbuotojų naudai gali tapti didesnė rizika visiems darbuotojams netekti darbo dėl pasunkėjusios darbdavio padėties ir sumažėjusi (mūsų augančios ekonomikos sąlygomis tai būtų lėčiau didėjanti) darbo vietų pasiūla. MMA dydžio reguliavimas taip pat reiškia papildomus barjerus pasiūlos ir paklausos pusiausvyrai darbo rinkoje pasiekti, t. y. sudaro kliūtis užimtumo didėjimui šalyje. Būtent poveikis darbo rinkai gali būti vienu juntamiausių, nors galima prognozuoti ir valstybės pajamų srautų pokyčius. Tikimasi, kad jie padidės, nes atlyginimus „vokeliuose“ mokančios įmonės į valstybės biudžetą turės įmokėti daugiau mokesčių. Bet labiau tikėtina, kad padidinus darbdavių veiklos kaštus, dalis jų pasitrauks dar giliau į šešėlį ir vietoj laukto didėjimo valstybės pajamos sumenks – dėl siekių sumažinti mokestinę naštą tai atsitinka anksčiau ar vėliau, kai tam sukuriamos paskatos.

 

Kai kalbama apie darbo užmokesčio dydžio reguliavimą, derėtų kritiškai vertinti valdininkų planus tokiu būdu prisidėti prie gyvenimo sąlygų Lietuvoje gerinimo. Paskutinį kartą didinti MMA Vyriausybė buvo nusprendusi 1998 m. birželį. Jei šis žingsnis iš tiesų toks svarbus, kodėl jo reikėjo laukti penkerius metus? Matyt, drąsos pašeimininkauti „virtuvėje“ atsirado tik su ekonomikos pakilimu – anksčiau buvo bijoma mažiausio galimo užsikirtimo 1998–1999 m. krizės nusilpnintame šalies ūkyje. O tik pradėjus mažėti nedarbui ir ėmus gerėti kitiems makroekonomikos rodikliams, jau atsirado norinčių parodyti, kas „iš tikrųjų“ prisidėjo prie gyvenimo lygio kilimo. MMA didinimas bus patogi vėliava, kuria kiek vėliau - ir ypač prieš rinkimus – politikai galės dažnai pamojuoti kaip reikšmingą įvykį primenančiu ženklu. Bet kad šis ženklas taip pat reiškė ir valdžios bandymą papildyti savo kišenes ir kliūčių ieškantiems darbo sudarymą, nedaug kas norės prisiminti.