Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Gerovės šaltiniai ir progresiniai mokesčiai

Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
2007-07-10
Komentaras, Veidas
Ekonominė gerovė yra pagrindinis uždavinys dirbantiems, verslu užsiimantiems ar politikuojantiems asmenims. Bet kaipgi rasti šios gerovės šaltinį? Paradoksalu, tačiau ekonomikos mokslas tiesiogiai nesprendžia ekonominės gerovės klausimo, o tik analizuoja, kaip skirstomi (pasiskirsto) ir yra naudojami riboti ištekliai. Prie ekonomikos ir ekonominės politikos dar grįšime, tačiau gerovės šaltinių reikia pradėti ieškoti kitur.
 
Jei patenkinti bet kokius poreikius rengiamasi ribotomis žemiškomis priemonėmis, pagrindinis dalykas, nuo kurio priklauso sėkmė yra ne kas kita, kaip pats žmogus. Šia prasme, ekonominė politika gali pakeisti santykinai nedaug, nes vieni žmonės darbštūs, kiti tinginiai, vieni gabūs, kiti – atgrubnagiai, vieni sąžiningi, kiti – aferistai. Darbštumas, gabumai ir sąžiningumas yra kertiniai gero gyvenimo akmenys. Šalia jų gula ir dar vienas – starto pozicija. Visi žinome, kad gabus darbštuolis gyvens geriau, jei paveldės savo tėvų turtą. Tačiau neturėtume pasiduoti iliuzijai, kad visi šie dalykai, būtini ekonominei gerovei, yra tiesiogiai mums Dievo duoti ir galime jais džiaugtis kaip norime. Deja, šiuos dalykus iššvaistyti lengviau nei sukaupti. Čia svarbų vaidmenį atlieka ekonominė politika: uždraus mainytis – nebus sukurta gerovė, panaikins draudimus – sulauksime ekonominės gerovės kūrimo pliūpsnio.
 
Visa ši kultūrinių gerovės prielaidų sugriovimo eiga puikiai aprašyta jauno švedų ekonomisto Per Bylund straipsnyje „Kaip gerovės valstybė sugadino Švediją“. Diegiant visiems žinomą ir taip masiškai mylimą Švedijos modelį jo krikštatėviai XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje teigė, kad jei vadinamasis „gerovės“ valstybės modelis neveiks homogeniškoje, darbščioje, lygybę propaguojančioje ir arti žmonių esančios valdžios šalyje Švedijoje, tai jis neveiks niekur. Dar 1950 metais mokesčių našta šiandieninėje apmokestinimo „čempionėje“ Švedijoje buvo 21 proc. BVP – mažiau nei kitur Europoje ar JAV.  Tačiau jos didinimas (iki 60 proc. 1980 m.) neatsitiktinai sutapo su ekonomikos problemomis. Švedijos ekonomisto Johan Norberg teigimu, Švedijos gyventojų vidutinės pajamos 1975 – 2000 m. augo 43 proc. (Europoje – 64 proc., Jungtinėse valstijose – 72 proc.).
 
Tačiau mokesčiai svarbūs ne tik patys savaime. Dideli, diskriminuojantys ar ekonominę motyvaciją iškraipantys mokesčiai nubaudžia tuos, kurie dirba, yra gabūs, sąžiningi, turi kapitalo bei apdovanoja tuos, kurie nedirba, nėra tokie gabūs, linkę gyventi kitų sąskaita, ir kurių tėvai jiems nepaliko sukauptų gėrybių. Žmonės linkę reaguoti į paskatas. Jei darbštumas, protas, sąžiningumas ar turimas kapitalas atitinkamai nedidina gaunamos gerovės, linkstama tinginiauti, apgaudinėti, emigruoti, švaistyti talentus ir kapitalą, o galiausiai – ir nepadėti savo artimui (nes jam „turi“ padėti valdžia). Švedijos kultūrinis kapitalas kauptas ilgus šimtmečius ir kol kas nevisiškai iššvaistytas, juo labiau, kad pačioje Švedijoje jau susigriebta ir dėl jos ekonominės politikos kurso.
 
O kuriame kelyje stovi Lietuva? Lietuvos žmonių paveikslas – nevienareikšmis. Viena vertus, mes kyšiais ir blatu reikalus įpratusių tvarkyti cinikų, laukiančių malonės iš valdžios, kraštas. Kita vertus, šoko terapija pereinant iš planinės ekonomikos į rinkos santykius (nors ir ne visur tai dar įvyko), nusivylimas valdžia, geresnio gyvenimo Vakaruose pavyzdys privertė mus pasitempti: daug dirbti, imtis iniciatyvos, pasitikėti savimi, o ne valdžia. Tai duoda rezultatų. Nors Vakarų Europoje gyvenimas ir kultūrinė aplinka ekonominei gerovei geresnė, tačiau penkiolika metų mes judėjome daugeliu atvejų priešingomis kryptimis – mes mokėmės dirbti, kūrėme gerovę ir prielaidas jai, o Vakarų kaimynai dažniau arba stoviniavo, arba vis labiau mokėsi gyventi ne savo darbo, o valstybės programų sąskaita.
 
Tačiau panašu, kad rezultatai pradeda apsvaiginti, o gilinimasis į Vakarų pavyzdžius - sufleruoti klaidingus kelius. Nesenai su nauja jėga atgimusi progresinių mokesčių idėja – puiki iliustracija. Progresiniai mokesčiai bus naudingi tiems, kas uždirba mažiausiai (nes jie bus apmokestinti kiek mažiau). Nenaudingi jie bus tiems, kas uždirba daugiau. Neabejoju, kad tarp šio komentaro skaitytojų yra daugybė darbščių, gabių ir sąžiningų, bet uždirbančių mažai?.. Tačiau gerbiamas skaitytojau, jei tai apie Jus, ar tik ne su valdiškų paslaugų sistema (pavyzdžiui, sveikatos ar švietimo) Jums teko nelaimė susieti savo karjerą?
 
Matematika dėl progresinių mokesčių būtų paprasta jei gyventume nekintančiame pasaulyje. Tačiau pasaulis nėra stabilus, todėl ir ketvirtokų lygio algebra jam nepakankama. Turime paklausti savęs: kaip bus skatinami elgtis žmonės, kai nuo didesnio atlyginimo bus paimama didesnė mokesčių dalis. Ar tai paskatins darbščius, gabius, sąžiningus ir turtą gausinti, o ne švaistyti linkusius žmones, ar juos atbaidys?