Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Globalizacija - griaunanti jėga ar naujos galimybės?

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
2000-04-13
Komentaras, Lietuvos radijas
Ką bendro turi elektroninė prekyba, Indų restoranas Vilniuje, CNN, bankų susiliejimai Europoje ir palūkanų normų išaugimas Estijoje 1997 pabaigoje? Visus šiuos dalykus jungia tai, apie ką pastarąjį dešimtmetį vis dažniau diskutuoja ekonomistai, politologai, politikai ir verslininkai. Visi jie yra vieno reiškinio, vadinamo globalizacija, požymiai. Kas yra globalizacija, apie kurią pataruoju metu mėgstama kalbėti ir Lietuvoje, ir ką ji reiškia valstybių politikai bei jų piliečių gerovei?
          
Globalizacija yra pasaulio valstybių ūkių ir visuomenių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Tarpusavio ryšiai gali būti patys įvairiausi, pradedant prekyba, investicijomis ir baigiant žmonių, pinigų ir informacijos srautais. Rinkos ekonomikos išplitimas pasaulyje bei su tuo susijusi technologijos pažanga sukūrė sąlygas nuolatiniams tarpusavio ryšių tarp pasaulio valstybių augimui. Tiesa, prekybos ir investicijų svarba šalių ūkiams nėra naujas reiškinys žmonijos istorijoje. 19 a. pabaigoje prekyba sudarė panašią industrinių valstybių BVP dalį kaip ir šiuo metu. Apie ekonominę valstybių tarpusavio priklausomybę ir jos pasekmes taip pat pradėta kalbėti jau gana seniai, pradėjus augti transnacionalinių kompanijų veiklai.
          
Tačiau naujos ir tik esamam laikmečiui būdingos yra technologijų suteikiamos galimybės žmonėms greičiau, lengviau ir pigiau pasiekti tolimiausius pasaulio kraštus. Būtent todėl kai kas įvardina šiuolaikinę pasaulio bendruomenę kaip "globalinį kaimą", kuriame apie įvykį iš karto sužino visi kaimo gyventojai. Šis atstumų "sumažėjimas" daro didelį poveikį valstybių tarpusavio santykiams bei ekonomikos raidai.
          
Globalizacija reiškia augantį nacionalinių valstybių suvereniteto apribojimą, arba tai, kas dar vadinama delokalizacija, kadangi vyriausybėms vis sunkiau kontroliuoti prekių, asmenų ar pinigų judėjimą, nekalbant apie informacijos kontrolę. Nors toks valstybių funkcinio ir teritorinio suvereniteto neatitikimas kai ką gąsdina, jis pirmiausia apriboja diktatūrų ir autoritarinių režimų galimybes ir suteikia daugiau pasirinkimo demokratinių šalių visuomenėms. Pati globalizacija iš dalies reiškia laisvių ir demokratijos plitimą pasaulyje po Šaltojo karo pabaigos. Tuo pačiu ji sąlygoja ekonominių pasaulio politikos reikalų santykinės svarbos padidėjimą lyginant su tradiciniais užsienio politikos klausimais, pirmiausia karinės galios didinimu. Pasaulio prekybos organizacijos derybos šiuo metu susilaukia ne mažiau, o gal ir daugiau pasaulio visuomenės dėmesio nei derybos dėl karinės ginkluotės mažinimo.
          
Pasaulio valstybės įvairiai reaguoja į augančią tarpusavio ekonominę priklausomybę. Viena iš šių bandymų išraiškų - ekonominė konkurencija tarp valstybių, ribojant pasaulio ekonomikos poveikį bei siekiant "apsaugoti" savo ekonomiką nuo išorės spaudimo muitais, kvotomis, pinigų srautų apribojimais ir kitokiomis priemonėmis. Kraštutiniu atveju tokie veiksmai gali pavirsti "prekybiniais karais", šitaip tarsi perkeliant konfliktinius valstybių galių didinimo bandymus į ekonomikos sritį. Tačiau paprastai tokie bandymai yra ekonomiškai nenaudingi visoms protekcionizmo politiką vykdančioms šalims ir negali būti naudingi, nes rinka iš esmės skiriasi nuo galios santykių.
          
Šiuo atžvilgiu globalizacija iliustruoja laisvų ekonominių ryšių tarp valstybių naudą visoms dalyvaujančioms šalims. Tiesa, išaugęs kapitalo mobilumas apriboja ekonominės politikos galimybes ir sukuria spaudimą vykdyti rinkai naudingą politiką. Būtent šioje srityje yra prasminga kalbėti apie valstybių konkurenciją, kadangi konkuruojama ekonomikos reguliavimo priemonėmis, siekiant sukurti palankesnį klimatą investicijoms. Išaugusi tarpusavio priklausomybė apriboja galimybes vykdyti savarankišką pinigų ar fiskalinę politiką, tačiau apribojimas savaime negali būti vertinamas neigiamai. Tokiu būdu rinka gali apriboti netinkamą ekonominę politiką, pavyzdžiui, biudžeto išlaidų didinimą prieš rinkimus. Vienas iš pastarojo meto netinkamų Lietuvos vyriausybės atsako į išorės ekonomikos pokyčius pavyzdžių yra sprendimas padidinti vidaus rinkos apsaugą, reaguojant į ekonominę krizę Rusijoje. Kaip rodo paskutinių metų Lietuvos ūkio raida, protekcionistinės priemonės negali apsaugoti nuo išorės konkurencijos, jos tik gali sulėtinti pokyčių tarptautinėje ekonomikoje poveikį, tačiau už tai vėliau tenka tiesiogine prasme mokėti visiems piliečiams ir pasitikėjimą prarandančiai vyriausybei.
          
Ekonominės tarpusavio priklausomybės augimas yra sukūręs daugelį baimių, kurios daro didelę įtaką ir tarpvalstybiniams santykiams. Tai baimė dėl neigiamo pigesnės darbo jėgos kitoje šalyje poveikio investicijoms ar prekybai, baimė dėl galimo staigaus kapitalo nutekėjimo, baimė dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir pan. Dažniausiai šios baimės būna ekonomiškai nepagrįstos, tačiau tai jų nesusilpnina. Vienas iš paradoksalių šio laikmečio reiškinių - nacionalinių ir religinių simbolių galios stiprėjimas, nykstant fizinėms ir virtualinėms riboms tarp nacionalinių valstybių. Šio paradokso išraiškų toli ieškoti nereikia - tai konfliktai Jugoslavijoje ir vėliau Kosove, islamo terorizmas.
          
Nors globalizacija apriboja valstybių suverenitetą ir užsienio politikos tikslų įgyvendinimo priemones, šiuos apribojimus visiškai atsveria jos suteikiamos galimybės. Technologijos pažanga, panaudojama rinkoje ir jos skatinama, suteikia daugiau galimybių visiems pasaulio ekonomikoje dalyvaujančių valstybių piliečiams pasinaudoti pasaulio įvairove ir ekonominio augimo rezultatais. Būtent todėl galime atostogauti kitame pasaulio krašte, bendrauti internetu su kitame pasaulio krašte esančiu žmogumi, mėgautis patiekalų iš įvairių šalių įvairove. Svarbiausia, jog auganti konkurencija verčia įmones mažinti visų šių prekių ir paslaugų kainas bei gerinti jų kokybę - o todėl jos tampa prieinamos ne tik pasiturintiems, bet vis didesniam žmonių skaičiui. Sąlygų ekonominei plėtrai ir gerovės augimui sudarymas yra pagrindinis kiekvienos valstybės tikslas ir globalizacija suteikia priemones ir galimybes realizuoti šį tikslą .
          
Globalizacija, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, technologijos pažanga ir augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonominei plėtrai. Bet kokiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo - ekonomiškai nenaudinga. Kaip pastebėjo vienas „New York Times“ žurnalistas, globalizacija yra tartum saulėtekis - jos vis vien nesustabdysi, todėl geriausia yra ja mėgautis ir kiek įmanoma daugiau pasinaudoti jos privalumais bei sumažinti galimas neigiamas pasekmes.