Maždaug prieš savaitę Šveicarijos mieste Davos į jau tradicine tapusią Pasaulio ekonomikos forumo diskusiją susirinko pasaulio valstybių vadovai, verslininkai ir ekspertai. Tuo metu, kai forumo dalyviai aptarinėjo įvairiausius "žmonėms iš gatvės" nesuprantamus dalykus - JAV ekonomikos nuosmukį, euro perspektyvas, pasaulinės prekybos sistemos ateitį, genų inžineriją ir pan., Davos gatvėse vyko protesto demonstracijos ir susirėmimai su policija. Šios "protestuojančių prieš globalizaciją" sukeliamos riaušės nuo 1999 m. surengto Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) susitikimo tapo įprasta tokio pobūdžio tarptautinių ekonominių susitikimų dalimi. "Antiglobalizmo" judėjimas tampa nauju šiuolaikinių tarptautinių santykių reiškiniu ir todėl verta detaliau aptarti jo dalyvius, protestuojančiųjų motyvus ir jų pagrįstumą.

 

Iš pirmo žvilgsnio tokių protesto akcijų dalyvių daugumą paprastai sudaro mėgėjai patriukšmauti ir pažeisti viešąją tvarką. Tokio pobūdžio "radikalios" visuomenės grupės egzistavo visais laikais ir turbūt visose šalyse, skyrėsi tik jų dėmesio taikiniai ir priemonės. Net ir tarp smurtui nepritariančiųjų visada būdavo dominuojančiai tvarkai ir ideologijai oponuojančių visuomenės sluoksnių. Nemažą pasisakančiųjų prieš globalizaciją dalį sudaro būtent nepatenkintieji esama "neoliberalia" pasaulio tvarka (kad ir ką ji reikštų), turtingųjų šalių "dominavimu" ir "kapitalistine sistema". Paprastai tokios radikaliosios grupės neturi konstruktyvių siūlymų, o ir jų naudojamos dėmesio patraukimo priemonės nepasižymi konstruktyvumu. Paprastai jų siūlymai baigiasi šūkiais "ohoho, PPO turi važiuoti namo", "jie naikina mano vegetarišką kūną" ir pan.

 

Vis dėlto tokios grupės sudaro nors ir triukšmingiausią, tačiau toli gražu ne įtakingiausią prieš globalizaciją ir atvirą ekonominę politiką pasisakančių dalį. Kai kurių analitikų manymu, daugelis protestų iliustruoja augantį judėjimą prieš didėjančią ekonominę tarpusavio priklausomybę, konkurenciją, kapitalo judėjimą ir spartėjančius technologinius pokyčius. Esama keletas priežasčių, dėl ko antiglobalizacijos protestai pastaraisiais metais tampa vis dažnesni ir kodėl jie ypač dažnai nukreipti prieš PPO.

 

Šaltojo karo pabaiga sukūrė sąlygas baigti daugelio pasaulio valstybių pasidalinimą į priešingus ideologinius blokus, o reformos Vidurio ir Rytų Europos šalyse daugeliui išsklaidė iliuzijas apie socialistinės sistemos privalumus. Šaltojo karo metu geopolitinė situacija sąlygojo platų Vakarų valstybių visuomenių pritarimą kapitalistinei sistemai, kurį laikinai dar labiau sustiprino socialistinės sistemos žlugimas, paskatinęs kai kuriuos stebėtojus paskelbti "istorijos pabaigą". Tačiau netrukus išaiškėjo naujas šios epochos bruožas - didesnis dėmesys tarptautiniams ekonominiams ir kitiems nekariniams klausimams, skatinamas sparčiai besiplėtojančių transporto bei komunikacijų priemonių. Kaip bebūtų paradoksalu, protesto prieš globalizaciją akcijos nevyktų arba būtų žymiai silpnesnės, jei jų organizatoriai ir dalyviai nesinaudotų pagrindiniais globalizacijos vaisiais - interneto ryšiu bei pigiu tarptautiniu transportu. Kaip pripažino protesto akcijų Sietle organizatoriai, jei ne internetas, jiems būtų nepavykę surengti tokio masto demonstracijų ir atkreipti į save žiniasklaidos dėmesį. Prieš kiekvieną reikšmingesnį tarptautinį susirinkimą sukuriamos naujos interneto svetainės, kuriose registruojasi norintys dalyvauti protestuose, skleidžiama informacija apie kelionių maršrutus ir apgyvendinimo galimybes.

 

Iki šiol daugiausia protestuotojų dėmesio susilaukė PPO. Šios organizacijos susitikimo Sietle metu gatvėse demonstravo, įvairiais paskaičiavimais, nuo 3000 iki 10000 žmonių. Dažnai PPO laikoma pagrindiniu globalizacijos įvaizdžiu ir būtent į ją nukreipta daugiausia kaltinimų, pradedant neturtingųjų valstybių skurdinimu, darbo žmonių išnaudojimu ir baigiant aplinkos niokojimu. Tokį didelį dėmesį PPO galima paaiškinti pirmiausia šios organizacijos santykine svarba ekonominei valstybių politikai, lyginant su menkesnį vaidmenį atliekančiomis aplinkosaugos bei darbo klausimams skirtomis tarptautinėmis organizacijomis. Kitos dvi ne mažiau svarbios priežastys - visiškai klaidingas įvairių blogybių priskyrimas šios organizacijos veiklai arba siekis apriboti prekybą ir jos keliamą konkurenciją.

 

PPO veikla nepatenkintas protestuojančiųjų grupes galima sąlyginai suskirstyti į aplinkosaugininkus, profsąjungas bei vargingųjų pasaulio valstybių gynėjus. Būtent šios nevyriausybinių organizacijų grupės dažnai pateikia "patraukliausius" argumentus ir siekia kryptingai įtakoti savo šalių vyriausybes. Besirūpinančios aplinkosauga organizacijos, pvz. Žemės draugai, teigia, jog PPO ir tarptautinė prekyba skatina aplinkos taršą, nors galima rasti žymiai daugiau argumentų, rodančių, jog prekyba, skatindama inovacijas ir mainus aukštesnės technologijos įrenginiais, kaip tik suteikia galimybes mažinti aplinkai daromą žalą. Iš tiesų, prekyba gali padidinti netinkamos aplinkosaugos politikos kainą, pvz. jei ūkininkai netrukdomai teršia upes, didesnis jų produkcijos eksportas skatins taršos augimą. Tačiau tokiu atveju problemos priežastys slypi netinkamoje vyriausybių politikoje, o ne tarptautiniuose mainuose.

 

Kita PPO veiklos priešininkų grupė - Vakarų šalių profsąjungos, nepatenkintos augančia konkurencija iš kitų pasaulio šalių (tarp jų ir Vidurio ir Rytų Europos) ir "nesąžininga" prekyba. Jų lobistinės veiklos dėka ES ir JAV vadovai svarsto darbo klausimų įtraukimą į PPO darbotvarkę. Tačiau priešingai tokių grupių teiginiams tarptautinė prekyba skatina naujų darbo vietų kūrimą ir ekonominį augimą. Jei nuosekliai būtų įgyvendinami jų reikalavimai, daugiausia žalos patirtų ne tik Vakarų valstybių gyventojai, bet ir besivystančios šalys, kurios pagrįstai kaltina JAV ir ES žalinga savo rinkų apsauga. Kaip Davos teigė Indijos atstovai, jų ekonomikai JAV importo muitų sumažinimas yra žymiai svarbesnis už JAV ar ES ekonomikos plėtros perspektyvas. Tačiau gatvių protestuose paprastai dominuoja priešingos besivystančių šalių "gynėjų" idėjos. Galiausiai, Sietle nemažai buvo ir tokių, kurie pasikabinę Japoniškas kameras ir gerdami prancūzišką kavą skelbė, kad prekyba turi būti lokali, o ne globali.

 

Visas prieš globalizaciją protestuojančias grupes jungia viena - noras apriboti prekių, paslaugų, kapitalo, informacijos srautus. Daugelis jų siūlymų yra tiesiogiai prieštaraujantys vieni kitiems, o jų poveikis JAV ir ES šalių vyriausybėms yra diskutuotinas. Tačiau prieš globalizaciją pasisakančių interesų grupių veikla veikia tarsi padidinimo stiklas, kuriame greičiau išryškėja nenuosekli ar prieštaringa Vakarų valstybių ekonominė politika. Geriausias pastarųjų atsakas, kaip teigia kai kurie ekspertai, yra vykdyti nuosekliais principais pagrįstą politiką, išsamiai pristatant ją savo šalių visuomenėms. Toks uždavinys laukia ir į PPO stojančios Lietuvos politikų, kurie kol kas atlieka "meškos paslaugą" pagrindiniams PPO principams, viešai džiaugdamiesi "išsikovotu" aukštu rinkos apsaugos lygiu ir pristatydami galimybę riboti prekybą kaip vieną iš narystės PPO privalumų. Sunku tikėtis, jog neatskiriant siaurų grupių interesų nuo visos šalies interesų ir nebandant visuomenei atvirai aiškinti PPO tikslų ir tarptautinės prekybos ekonominių pasekmių, Lietuvos stojimas į PPO vyks sklandžiai ir greitai.