Šiandieninė Vyriausybė aktyviai naudojasi pasitikėjimo kreditu, kurį jai suteikė rinkėjai ir rėmėjai. Vieni kreditą matuoja susitarimu nekritikuoti Vyriausybės darbo pirmąjį šimtą dienų, kiti konkrečiais rinkimų programose surašytais pažadais ir viltimi, kad jie bus įgyvendinti. Koalicija pastarosios savaitės sprendimais pasiėmė iš rinkėjų ir didelę pasitikėjimo paskolą, t.y. mokesčių reformą daro visai kitaip, nei buvo jums žadėjusi, įstatymus priima be rimtesnių konsultacijų ar svarstymų.
Visa tai skolon - „pasitikėkite mumis, nes krizės akivaizdoje negalime mažinti mokesčių kaip žadėję, negalime įstatymų priiminėti lėtai ir skaidriai, kaip žadėjome, negalime sumažinti naštos smulkiajam verslui, nes krizė“.
Priimdama apie 50 mokesčius keičiančių įstatymų, koalicija verslui pirmais ateinančių metų mėnesiais pasiūlė pasivažinėti ant ledo – greitai, bet vietoje. Pirmiausia tuščiomis apsukomis padirbės kasos aparatų perprogramuotojai – na ir kas, kad jie sušilę dirbs per naktis, tam, kad galėtų veikti parduotuvės. Jokios pridėtinės vertės galutiniam vartotojui tai neturi. Taip, pat pridėtinės vertės nesukuria ir laikas sugaištas prisitaikyti prie naujos gyventojų pajamų mokesčio bazės, ar pelno mokesčio bazės. Daug veikimo, mažai pasiekimų. Tuo metu, kada žmogiškos energijos ir minčių reikia sprendimams priimti, kaip reaguoti į besikeičiančias sąlygas rinkoje, valdžia siūlo viešuosius darbus – nešioti plytas iš vienos vietos į kitą. Ypač turint galvoje, kad skubų darbą velnias neša ir priimtų įstatymų klaidų taisymai, prie kurių reikės prisitaikyti, yra neišvengiami.
Šis mokesčių įstatymų šturmas tapo liūdnu klaikios teisėkūros pavyzdžiu. Įstatymų projektai slapta Vyriausybės aptarti šeštadienį, pirmadienį demonstraciniame posėdyje patvirtinti, viešai užregistruoti Seime antradienį, priimti buvo sprinte nuo ketvirtadienio iki pirmadienio, o įsigalios už penkiolikos dienų nuo pateikimo, t.y. sausio pirmąją. Įprasta mokesčius numatančių ar tvarką keičiančių įstatymų įsigaliojimo tvarka duoda šešis mėnesius iki teisės akto įsigaliojimo, su viena išimtimi, kai pakeitimai susiję su biudžeto įstatymu ir svarstomi kartu. Tai svarbi taisyklė pripažįstanti partnerystės santykius tarp mokesčio mokėtojo ir valstybės – žaidimo taisykles galima keisti duodant laiko prie jų prisitaikyti. Ciniška, taip priiminėti teisės aktus, kai koalicijos partijų programos kalbėjo apie lėtesnę teisėkūrą ir nekokybišką Seimo perprodukciją. O ir Vyriausybės programoje skaidrumui ir kokybei teisėkūroje skirtas rimtas dėmesys.
Ką turėtų padaryti Seimas ir Vyriausybė, kad pasitikėjimo skolą grąžintų?
Vyriausybės programa numatė eilę verslui ir veikiančiam žmogui palankių nuostatų. Vyriausybė įsipareigojo įgyvendinti verslo dereglamentavimo ir debiurokratizavimo politiką, priversti licencijas išduodančias institucijas per 3 mėnesius pateikti licencijavimo būtinumo pagrindimą ir įrodymus, kad siekiamo rezultato neįmanoma pasiekti mažiau suvaržančiu būdu, modernizuoti darbo santykius ir didinti jų lankstumą.
Švietimo ir sveikatos apsaugos srityse užmojai taip pat nemenki. Bendrojo lavinimo srityje iš esmės sumažinti biurokratizmą mokyklose ir suvienodinti viešų ir privačių mokyklų finansavimą krepšelio principu, aukštajame moksle studentą, kaip paslaugos gavėją įtvirtinti ir finansavimo ir sprendimo priėmimo ašimi. Sveikatos reforma, pasak Vyriausybės programos, turėtų mažinti viešų ir privačių sveikatos paslaugas teikiančių įstaigų veiklos sąlygų skirtumus, parodyti tikrąsias sveikatos paslaugų kainas ir legalizuoti priemokas.
Pažadų įgyvendinimui reikalinga politinė valia ir pasiryžimas. Tokios gaivališkos energijos Vyriausybė pasirodė turinti. Gaila, kad tik pirmasis azartas panaudotas netinkamai. Dešinieji rinkėjai turėtų turėti vilties, kad pažadėti veiksmai reformų reikalaujančiose srityje bus atlikti, o Seimo narius Vyriausybei pavyks įtikinti ne tik dėl surenkamų ar sumokamų mokesčių skaičiukų, bet ir dėl fundamentalių dalykų – jog reikia ir kodėl reikia įsileisti privačius žmonių sprendimus į užžėlusias švietimo ir sveikatos apsaugos sritis.
