Valdininkai tiek užsimojo reguliuoti visas žmonių gyvenimo sritis, kad šią lietingą vasarą net išleido "Grybavimo Lietuvos miškuose taisykles" ("Valstybės žinios", Nr.62, 1998 07 10, 76 psl.), kurios nustato grybavimo tvarką. Vienas iš taisyklių punktų nustato, kad "grybaujant grybas išraunamas arba nupjaunamas prie žemės", kitas punktas draudžia "niokoti nerenkamus grybus" (suprask - musmires) bei reikalauja laikytis "Miškų įstatymo, Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklių, kitų galiojančių LR įstatymų bei teisės aktų" ir t.t.

 

Remiantis minėtu Aplinkos ministerijos įsakymu Nr. 113 valdžios pareigūnai turi teisę tikrinti grybautojų krepšius, tyrimui paimti grybų pavyzdžius, kurių svoris turi "būti ne mažesnis kaip 1 kg ir ne didesnis kaip 10 kg". Pagal išraiškingą formulę Gm = Gx 100 : M yra tikrinamas mažesnio kepurėlės skersmens šviežių grybų kiekis, ir jei jis neatitinka taisyklėse numatytam kiekiui, grybautojas baudžiamas "Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka"!

 

Valdininkų minties polėkiai originalūs ne tik grybavimo srityje. Pavyzdžiui, valdininkai nutarė, kad kiekvienai turizmo firmai privalu turėti nors vieną fakso aparatą arba įmonės ofisas turi būti ne aukščiau antro aukšto arba kad įmonėje būtinai turi dirbti direktorius ir finansininkas. Sekant šia logika, ar nesulauksime tokių įstatymų, kad kiekviena įmonė privalo turėti baldus, arba kad privačių firmų darbuotojams darbo metu draudžiama dėvėti džinsinius rūbus, arba kad į darbą turi būti priimami tik malonios išvaizdos piliečiai?

 

Dauguma Lietuvos žmonių supranta, kad išsiplėtęs reguliavimas daugelį dalykų paverčia neracionaliais ar net absurdiškais, tačiau valdininkai ir toliau uoliai kuria naujas taisykles, analogiškas grybavimo ar privalomų faksų taisyklėms. Reguliavimas įgavo jau tokį mastą, kad nebeliko nei vienos žmogaus gyvenimo srities, į kurią kaip nors neįsiterptų valdžia. Reguliuojama viskas: ir verslas, ir darbo santykiai, ir gaminiai, ir paslaugos, ir kainos, ir darbo bei gyvenamoji aplinka, ir kalbos bei kultūros paveldas, ir žmonių moralė.

 

Nebegalėdama pati susitvarkyti, valdžia itin daug susigalvotų funkcijų paveda vykdyti verslo įmonėms. Tokių reikalavimų - kaip pildyti griežtos apskaitos dokumentus, važtaraščius, darbo apskaitos žiniaraščius, teikti ataskaitas Statistikos departamentui, įgyvendinti pinigų plovimo prevencijos priemones, siųsti informacinius pranešimus mokesčių inspekcijai apie mokesčių pervedimą, išdavinėti pažymas ir t.t. - tikrai nepavadinsi verslui būtinomis funkcijomis. Abejotinų valdžios tikslų siekimą tokiais primityvias būdais galime įvardinti tik kaip dar vieną (netiesioginį) mokestį, nes kiekvienas įmonei primestas judesys turi savo kainą ir yra apmokamas privačiais pinigais, laiku ir darbu.

 

Biurokratizmas išsiplėtė tiek, kad šiuo metu veikia daugiau nei 70 valstybės įgaliotų institucijų, kurios turi teises bet kuriuo metu eiti privačion teritorijon, reikalauti iš savininkų dokumentų bei produkcijos pavyzdžių. Šimtai pareigūnų kasdien išeina "į darbą" tikrinti įmones oficialiai ar tiesiog savanaudiškai reketuoti, prisidengdami šventai vykdoma valstybės misija.

 

Panagrinėkime padėtį verslininko, kuris nusprendė įkurti kavinę. Skaičiuojame valdžios įstaigas, kurios turės teisę tikrinti maisto kokybę: Valstybinė kokybės inspekcija, Valstybinė higienos inspekcija, Visuomenės sveikatos centras ir Valstybinė veterinarijos tarnyba, Respublikinis mitybos centras, Valstybinė grūdų inspekcija, Valstybinė augalų apsaugos tarnyba, Valstybinė tabako ir alkoholio tarnyba ir panašios. Be šių, specializuotų maisto kontrolierių, prie kavinės durų rikiuosis universalių verslą kontroliuojančių institucijų, tokių kaip Priešgaisrinės ir sanitarinės apsaugos, Valstybinės darbo inspekcijos, Valstybinės kalbos komisijos ir neišvengiamai tokių valstybės institucijų kaip Mokesčių inspekcijos, Sodros pareigūnai. Su kiekvienu tikrintoju verslininkui reikės sukti galvą, kol išsiaiškins jo atstovaujamos institucijos reikalavimus, patenkins juos, o gal bus priverstas tiesiog "išsipirkti" nuo kai kurių reikalavimų taikymo.

 

Dar blogiau, jei verslininkas savo kavinei nuspręs pastatyti priestatą. Vien statybai pradėti jam reikės gauti net 12-kos skirtingų instancijų leidimus, pažymas ar parašus (tuo atveju, jei jo kavinė bus Senamiestyje, pridėkite dar 7 paveldo apsaugos instancijų leidimus ir išlaidas polichrominiams tyrimams). Pradėjus statybą, valdininkai iš verslininko pareikalaus kokybės ir nekenksmingumo sertifikatų naudojamoms statybinėms medžiagoms. Jei verslininkas bus atsivežęs medžiagas iš Skandinavijos šalių, kur perkant sertifikatai nepridedami, nes jų kokybė kontroliuojama prieš išleidžiant gaminį į rinką, tai jis bus priverstas papildomai tirti tas statybines medžiagas specialioje valdžios nurodytoje laboratorijoje, ir pristatyti valdininkams reikalautas pažymas. Suprantama, tai kainuos laiko ir lėšų, tačiau šias sąskaitas apmokės būsimi kavinės lankytojai arba pats verslininkas iš savo kišenės, jei priestate įrengta kavinė nebus pelninga.

 

Net nugalėjęs visas kliūtis ir sėkmingai kavinės verslą užsukęs verslininkas negalės ramiai miegoti, nes pagal Prekybos įstatymo pataisų projektą jis amžiams gali prarasti leidimą verstis prekyba dėl atsitiktinai į įmonės teritoriją pakliuvusio nelegalaus butelio ar cigarečių pakelio, net jei jį parduotų įgaliojimų neturintis sargas ar krovikas. Tokį nuosprendį verslininkui galėtų skelbti ne tik teismas, bet ir pareigūnai su policijos, muitinės, Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos ar kitos valdininkų instancijos įgaliojimais.

 

Paminėjome tik dalį reguliavimo kliūčių, su kuriomis susiduria vienas verslininkas-kavinės savininkas. Dar didesnės reguliavimo džiunglės yra išsikeroję atskirose, specifinėse verslo srityse, kurioms aprašyti neužtektų visų mūsų žurnalo puslapių.

 

Valdžia jau suprato, kad nebegalima nepaisyti žmonių nepasitenkinimo dėl vis labiau plintančio reguliavimo. Vyriausybės aukščiausieji pareigūnai viešai deklaravo, kad valdininkų galių nuolatinis plėtimasis tapo kliūtimi žmonių gerovei ir kad su tuo reikia "kovoti". Buvo įkurta tarpžinybinė komisija biurokratiniams barjerams ir reguliavimui mažinti.

 

Tačiau iškyla abejonių, ar toji komisija nebuvo sukurta tik dėl akių, nes kol ji posėdžiauja, žemesnieji valdžios ešelonai ir toliau uoliai gimdo naujus reguliavimo nutarimus, grybauja ministerijų kabinetuose. Todėl pirmasis uždavinys valdžiai, nutarusiai save apriboti, yra paskelbti moratoriumą naujų reguliavimų kūrimui. Antras žingsnis - pradėti įgyvendinti parengtą programą ir pateikti žmonėms konkrečius biurokratijos ir reguliavimo mažinimo darbus. Laisvosios rinkos institutas, nelaukdamas stebuklingo išgelbėjimo, taip pat rengia ir rudenį pateiks savo siūlymus, kaip dereguliuoti ir debiurokratizuoti verslą bei gyvenimą.