Praeitą savaitę „Sodros“ ir SADM atstovai prasitarė apie planus apmokestinti autorių gaunamus honorarus. Pagrindinis argumentas - potencialus autorių skurdas senatvėje, nes jiems nebus užtikrinta pakankamai didelė “Sodros” pensija. Šalutinis – kad “Sodrai” reikia naujos finansinės injekcijos, nes esą reikia subalansuoti jos pajamas, kadangi politikai ir vėl nori didinti pensijas.

 

Klausantis tokių motyvų kyla klausimų, ar nauji norai ir argumentai neprieštarauja vieni kitiems, ar tokie žingsniai būtų atsakingi žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą ir ar Lietuvai būtina taip greitai vytis tą Europą, kurios šiandien pati Europa bando atsikratyti.

 

Kartais atrodo, kad po ilgo atskyrimo sugrįžusi į Europos glėbį Lietuva bando išragauti viską, ką ši spėjo sukaupti per XX a. antrąją pusę. Tik beragaudami iš to europinio puodo kartais taip aklai džiaugiamės, jog nebematom, kad dideliais šaukštais kabiname jau gerokai pasenusią košę, kurios protingesni kaimynai jau senokai bando atsikratyti.

 

Kai pasaulis su gailesčiu stebi Prancūziją, Vokietiją ir kelias kitas senąsias europietes, sunkiai velkančias savo gėrybėmis apsunkintas socialines sistemas, mes vis bandome atsigriebti ir įgyvendinti projektus, kurie buvo itin populiarūs Europoje prieš 50-60 metų. Šiandien nemažai don kichotų vis dar gina gerovės valstybes gerovės argumentais, esą kai prieš pusę šimtmečio sistema buvo kuriama, ji turėjo paskirtį ir buvo prasminga.

 

Tačiau šiandien, matydami dosnių ilgalaikių gerovių padarinius – stagnuojančias darbo rinkas su augančiais struktūrinio nedarbo rodikliais, pensijas, grasinančias karo laikų biudžeto įsiskolinimais, streikuojančią visuomenės sąmonę ir bet kokių ne-gerovinių sprendimų politinį nepopuliarumą – vargu ar tie don kichotai iš naujo imtųsi statyti gerovės malūnus. Atvirkščiai – šiandien jau kuriamos paneuropinės Lisabonos strategijos, turinčios įpūsti kažkiek gyvybės miegančioms ekonomikoms, darbo rinkoms ir švietimo sistemoms. Tačiau ir tos strategijos yra taip gerovės ir politinio balansavimo kompromituojamos, kad vargu ar sugebės ką nors įkvėpti.

 

Tuo tarpu Lietuva užsispyrusi bando susirinkti, ko Europa nebenori, pirmiausia plėsdama garsųjį europietišką socialinį aparatą. Plėsdama jį greitai ir su užmoju. Antai vien per 2005 m. skyrėme po 50 litų auginti 3-7 m. vaikams, didinome paramą šeimoms, auginančioms vaikus iki 1 m., skyrėme ją daugiavaikėms šeimoms,  išmokomis kompensavome vystyklų brangimą, davėme pinigų mokyklinėms prekėms. Per šiuos ir kitus metus planuojama iki 100 proc. didinti motinystės/tėvystės išmokas ir išleisti tėčius mokamoms mėnesio atostogoms po vaiko gimimo. Padidėjo ir remiamoms pajamos bei šalpos ir specialiosios pensijos, augo, o šiemet ir vėl augs, pensijos. Nenuostabu, kad tokie užmojai kainuoja ir kad tenka “Sodros” biudžetą balansuoti dairantis, kas jį galėtų padidinti.

 

 

Autorių honorarų apmokestinimo argumentacija - labai prieštaringa. Sakoma, kad taip siekiama apsaugoti autorius nuo per mažų pensijų senatvėje, bet lyg tarp kito pridedama, kad taip norima atgaivinti ir valdžios įsipareigojimų išsekintą šiandieninį “Sodros” biudžetą: jau net suskaičiuota, kokią padidintų pensijų dalį toks apmokestinimas padengtų. Taigi schema itin paprasta – “saugodami” autorius nuo finansinių problemų ir skurdo senatvėje, šiandien surenkame iš jų pinigus, tačiau išdalijame juos kitiems. Pažadas, kad autoriams mokėsime “dideles” pensijas senatvėje, išlieka, nors jau dabar akivaizdu, kad niekas tų pensijų po 40 m. negalės garantuoti.

 

Įdomu, kad šis gerumas ir rūpestis ateina iš tos pačios institucijos, kuri apskaičiavo, kad po 15 m. dėl įsipareigojimų akumuliacijos ir elementarios demografijos “Sodros” biudžetas bus nebepajėgus išmokėti visų pensijų.

 

Kyla natūralus klausimas: kaip tuos autorius nuo skurdžios senatvės gelbėsim? Yra keli variantai. Pirma, galima dar kartą pakelti mokesčius, tačiau iki begalybės jų nepakelsi (nors sparčiai mažėjant mokesčių mokėtojų skaičiui būtent to, deja, gali ir prireikti). Antra, galima ieškoti naujų apmokestinimų šaltinių, kaip kad šiandien - autorių, pasiskolinti iš jų ir pažadėti atiduoti jiems išėjus į pensiją. Arba trečia, galima visai apie tai negalvoti. Nes taip paprasčiausia ir itin populiaru – pamojuoti fėjos lazdele, atidaryti perteklinį “Sodros” biudžetą ir didelėm saujom padalinti. Ir palikti seniui su gelda vėliau sumokėti šimtaprocentines motinystės pašalpas, įvairių atspalvių tėvystės finansinius skatinimus, iš skurdo visus gelbstinčias pensijas ir t.t. 

 

Plika akimi matyti, kad viena iš rimčiausių Lietuvos politikos problemų šiandien ir yra  būtent ilgalaikio strateginio mąstymo ir planavimo nebuvimas, nes viskas daroma vardan akimirkos efekto, nesusimąstant apie pasekmes. Gal ir iš geros širdies ir tikint, kad viskas kažkaip išsispręs, tačiau neabejotinai neatsakingai.

 

Šiandien “Sodrą” siekiama išplėsti dvejopai – pirma, prijungiant autorius, kuriems ateityje reikės aprūpinti senatvę, ir, antra, didinant pensijas. Užkrauti  “Sodrai” dar 68 tūkst. autorių burnų, kurias ji turės išmaitinti padidintomis pensijomis savo ateinančio bankroto metais reiškia ją dar labiau finansiškai apsunkinti ir destabilizuoti. Dabar iš mokesčių surinkti pinigai bus panaudoti pensijoms kelti, o didesnės pensijos dar labiau padidins “Sodros” įsipareigojimus. Žinant, kad pensijos ir ateityje bus tik didinamos, o ne mažinamos, akivaizdu, kad tai vis labiau prisidės prie “Sodros” nestabilumo po-pertekliniais metais.

 

Šiandien “Sodrą” reikia ne dar labiau plėsti , o kaip tik kuo labiau siaurinti. Ir imtis veiksmingų priemonių jos stabilumui ateityje užtikrinti, t.y. mažinti jos įsipareigojimus ir naštą – pirmiausia kontroliuojant valstybės išlaidavimą, kad ir kokiais gerais norais grįstą, ir, antra, gilinant pensijų reformą. Pensijų reforma yra ypač svarbi siekiant užtikrinti tiek žmonių finansinį stabilumą senatvėje, kadangi jie turės politiškai nepriklausomą alternatyvų finansų šaltinį, tiek ir “Sodros” stabilumą ateityje, nes taip bus sumažinta jos našta ir padidintos pajamos dėl šešėlių nusiurbimo efekto (nes norintys kaupti deklaruos visas pajamas). 

 

Ar autorių apmokestinimas padidintų “Sodros” įplaukas, labai abejotina. Nemažai autorių bus linkę nedeklaruoti honorarų ir prisidės prie gausaus atlyginimus vokeliuose gaunančiųjų būrio, taigi taip dar labiau išaugs šešėlinių atlyginimų dalis, o “Sodros” pajamos nedidės. Jau dabar žiniasklaidos atstovai ieško būdų, kaip išvengti planuojamo apmokestinimo ir galvoja prašyti valstybės nuolaidų, kuriomis džiaugiasi meno kūrėjai – kad visą įmoką virš bazinės pensijos jiems padengtų valstybė. 

 

Nuolat verkšlename, ko neturime. Todėl statome naujas senai atrodančias pilis, kad neatsiliktume nuo Prancūzijos, įvedame nekilnojamojo turto mokestį, kad būtume kaip visi, ir bandome kuo labiau ištemti socialinį krepšelį, kad taptume tikrais europiečiais. Nepagalvojam, kad kartais būtent tai, ko neturime, ir daro mus pranašesnius. Ir, ačiū Dievui, kad mūsų socialinių gėrybių bagažas dar turi neužpildytų kampų, nes su tokiu daug lengviau judėti į priekį nei su nepakeliamu, neužsisegančiu, sprogstančiu vokišku lagaminu, kurį neša vis mažiau senstančios ir mažėjančios visuomenės žmonių.

 

Atrodo, kad vis dar norime gerovės ir iš naujo kuriame socializmą, tik šiandien jau žiūrėdami vakarų pusėn. Bet dabar gal kaip tik reikia eiti koja kojon ne su senąja, o su naująja Europa, masiškai mažinančia mokesčius, laisvinančia darbo rinką ir pritraukiančia Lietuvą aplenkiančias investicijas. Gal visai nebūtina per anksti tapti senaisiais....

 

Ekonomistas Thomas Friedmanas yra vaizdingai pasakęs, kad jei Prancūzija ir Vokietija greitu metu netaps Airija, jos rizikuoja pavirsti viso labo muziejais. Būtų skaudu būti apdovanotiems už entuziazmą ir ten patekti pirmiems.