Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Infliacijos antirekordų piniginis fonas

Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
2008-03-17
Komentaras, "Verslo žinios"
Kai fiksuojami infliacijos antirekordai, kyla noras kažką daryti. Jei ne sureguliuoti kainas, kaip kad darė Putinas, tai bent mūsų premjero stiliumi kažkaip kitaip mistiškai pasiekti, kad jos nekiltų. Viešumoje ne visada užčiuopiamos esminės infliacijos priežastys.
 
Infliacija dažnai aiškinama kylančiomis naftos kainomis. Atsakymas iš dalies teisingas, nes naftos pabrangimas pats savaime kilsteli vartotojų ir gamintojų kainų indeksus. Kitas paaiškinimas – kainas kelia susitarę verslininkai, arba monopolininkas. Kartais taip nutinka. Tačiau toks susitarimas ir nepagrįstas kainų kėlimas įmanomas tik tada, kai keliantys kainas verslininkai yra apsaugoti nuo konkurencijos. Konkurencijos sąlygomis, kylančios kainos signalizuoja apie didesnes pelno galimybes ir pritraukia naujus verslininkus, kurių atėjimas stumia kainas žemyn.
 
Neretai infliacija aiškinama įsisukusia vadinamąja kainų ir gamybos kaštų spirale. Jį dažnai galima išgirsti iš centrinių bankų atstovų lūpų. Pagal šį aiškinimą, padidėjus kainoms darbuotojai ir socialinių išmokų gavėjai pradeda reikalauti kompensuoti šį padidėjimą didesnėmis algomis ir kitomis išmokomis. Jei taip ir padaroma, žmonės turi daugiau pinigų, o tai, savo ruožtu, dar skatina kilti kainas (pagal viena aiškinimą – dėl to, kad padidėja gamybos sąnaudos, pagal kitą – dėl to, kad žmonės turi daugiau vartojimui skirtų pinigų). Galiausiai užsisuka spiralė: nuolat didinamos ir algos, ir kainos.
 
Bet šie paaiškinimai neatsako, iš kur atsiranda pinigai padidėjusioms kainoms padengti. Jei tiesiog pakyla vienos prekės kaina,, mes jos perkame mažiau, o tai sudaro paskatą mažėti tos prekės kainai. Jei pabrangusios prekės perkame tiek pat, kiekvieno mūsų biudžete kitoms prekėms lieka mažiau pinigų, tuomet kitų prekių paklausa ir kaina turėtų kristi. Bet jei kyla daugelis (ar net visos) kainų, tai reiškia, kad iš kažkur kažkieno rankose atsirado daugiau išlaidoms skirtų pinigų. Tačiau dėl naujai atsiradusių pinigų, naujų prekių automatiškai neatsiranda.
 
Iš čia ir dar viena – bene pagrindinė – kylančių kainų, arba infliacijos bėda. Padaugėjus pinigų vartotojai ir verslininkai mano, kad jie atspindi realiai egzistuojančių gėrybių kiekį, nors iš tikrųjų taip nebėra. Todėl priimami neteisingi vartojimo ir investavimo sprendimai, vedantys į kainų augimą, trumpalaikį ekonomikos bumą, tačiau ilgalaike prasme – į ekonomikos krizę.
 
Pinigų kiekio augimas yra globalus reiškinys, todėl ir kylančios kainos kankina ne tik Lietuvos gyventojus. Tačiau Lietuvoje kainos kyla itin sparčiai. Tai nenuostabu, turint galvoje, kad pinigų kiekis Lietuvoje nuo 2002 iki 2007 metų pakilo 2,5 karto!
 
Tokio pinigų kiekio kilimo Lietuvoje šaltiniai yra ES parama (apie 2 mlrd. per metus); biudžeto deficitas, kuris dengiamas skolinimusi daugiausiai iš užsienio ( 1 mlrd. per metus); emigrantų į Lietuvą siunčiami pinigai (kai kuriais skaičiavimais apie 2 mlrd. per metus); kreditiniai ištekliai iš užsienio bankų. Galiausiai prie infliacijos priežasčių turime pridėti multiplikatoriaus efektą bankuose. Lietuvoje visa laimė yra ta, kad dėl Valiutų tarybos modelio principo neegzistuoja pagrindinis pinigų didinimo šaltinis: valdžios savo nuožiūra pasigaminami pinigai.