Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Infliacijos valdymo priemonės: už ir prieš

Vytautas Kuokštis, LLRI ekspertas
2007-06-29
Komentaras, "Respublika"
Diskutuojant apie eurą Lietuvoje kartais, regis, pamirštama, kad euro įvedimas nėra tikslas savaime. Tai yra priemonė, kuri turi padėti pasiekti svarbiausią tikslą. Toks tikslas – ilgalaikio Lietuvos ekonomikos augimo, tvarumo ir konkurencingumo užtikrinimas. Be abejonės, euro įvedimas turėtų privalumų, tokių kaip palengvėsianti prekyba su euro zonos šalimis, mažesni valiutos keitimo kaštai, potencialiai didesnis investuotojų pasitikėjimas Lietuva ir panašiai. Tačiau tiek pats euro įvedimas, tiek ir jam palengvinti skirtos priemonės gali turėti ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių, į kurias turėtų būti atsižvelgiama.
 
Vyriausybė Vidutinės trukmės laikotarpio kainų stabilumo strategijoje numatė euro įvedimo priemones ir pasiūlymus. Šių priemonių tikslas – valdyti infliaciją, kitaip tariant, mažinti infliacijos rodiklio augimą (kaip žinia, būtent infliacijos rodiklis sukliudė Lietuvai įsivesti eurą nuo 2007 metų).
 
Kai kurios numatytos priemonės ir pasiūlymai yra vienareikšmiškai sveikintini. Numatytos priemonės būtų naudingos ne tik euro įvedimo prasme, bet kartu padėtų sukurti geresnę ir tvaresnę ekonominę aplinką šalyje. Kitaip tariant, šios priemonės turėtų būti įgyvendintos, net jeigu euras apskritai neegzistuotų. Tai pasiūlymai vykdyti griežtesnę fiskalinę politiką ir subalansuoti biudžetą. Lietuvoje niekaip nepavyksta panaikinti biudžeto deficito, valstybės skola išlieka didžiausia Baltijos šalyse. Sparčiai augančios valstybės išlaidos skatina nepagrįstų lūkesčių formavimąsi, kelia ekonomikos „perkaitimo“ pavojų ir augina infliacijos rodiklį.
 
Pasigirsta argumentų, kad Lietuvos valstybės skola yra priimtina ir galbūt net per maža, nes valstybės įsiskolinimas (valdžios sektoriaus skola sudaro mažiau nei 20 procentų nuo BVP) yra gerokai mažesnis negu Mastrichto numatytas kriterijus (60 procentų nuo BVP) ir daugelio senųjų Europos valstybių skolos našta. Tačiau tokia argumentacija yra nepagrįsta. Pirma, reikia prisiminti, kad Lietuva po Sovietų Sąjungos žlugimo nepaveldėjo skolų – įsiskolinta buvo per nepriklausomybės laikotarpį. Lietuvą derėtų lyginti ne su Vakarų Europos valstybėmis, o su posovietine erdve. Antra, Mastrichto kriterijus nustato maksimalią skolos ribą. Vien tai, kad valstybės įsiskolinimas atitinka Mastrichto kriterijų, nėra pagrindas teigti, jog valstybės skolos našta yra priimtina. Jeigu patenkinamas pažymys yra 4, o mokinys iš egzamino gauna 6 balus, tai nereiškia, kad jis neturi siekti aukštesnio balo.
 
Vis dėlto kitos numatytos priemonės kelia abejonių. Tai galima pasakyti apie pasiūlymą stabdyti spartesnį gyventojų pajamų mokesčio mažinimą. Argumentuojama taip: spartesnis GPM tarifo mažinimas skatintų skolintis, vartoti ir išlaidauti. Todėl kiltų vidaus paklausa ir augtų infliacija. Tačiau tokia argumentacija neatsižvelgia į du svarbius dalykus. Pirma, būtent minėtas spartus vidaus paklausos augimas yra viena iš priežasčių, lemiančių itin spartų atlyginimų augimą. Atlyginimų augimo tempai pralenkia produktyvumo augimą. Todėl kyla rimta grėsmė įmonių konkurencingumui. Mažesnis GPM tarifas suteiktų įmonėms daugiau galimybių su tokiomis pačiomis lėšomis pritraukti darbuotoją. Taip pat derėtų atsižvelgti į kitą aspektą – juk mokesčių mokėtojų lėšos, patenkančios į biudžetą, yra leidžiamos atgal į ekonomiką, todėl taip pat ją „kaitina“, didina infliaciją ir jos rodiklį.
 
Kainų stabilumo strategijoje numatytos dar kelios priemonės, kurios galėtų padėti sumažinti infliacijos rodiklį, tačiau iš esmės būtų trumpalaikiai žingsniai, galintys neigiamai atsiliepti Lietuvos ekonomikai ilgesniu laikotarpiu. Pirmiausia tai – siūlymas riboti atlyginimų augimą (reikia pastebėti, kad administracinėmis priemonėmis toks ribojimas įmanomas tik valstybiniame sektoriuje). Nesunku nuspėti, kokios būtų tokio žingsnio pasekmės: ilgainiui valstybinio sektoriaus darbuotojai (pirmiausia geriausi) išeitų dirbti į privatų sektorių arba išvažiuotų į užsienį. Panašiai galima būtų traktuoti ir pasiūlymus mažinti reguliuojamas kainas. Nustatytos dirbtinai mažos kainos mažintų paskatas investuoti, kristų paslaugų kokybė arba jos visai nebebūtų teikiamos. Apskritai kainos neturėtų būti laikomos „mažomis“ ar „didelėmis“ – kainos turėtų atspindėti rinkos informaciją (t.y. neturėtų būti reguliuojamos).
 
Abejonių kelia ir pasiūlymas įgyvendinti „optimalų akcizų planą“, t.y. iš esmės anksčiau padidinti akcizus. Tokiu žingsniu siekiama anksčiau sukelti infliacijos „bangą“, kuri nuslūgtų, kai Lietuvos rodikliai bus vertinami pagal Mastrichto kriterijus. Pačioje Kainų stabilumo strategijoje pripažįstama, kad spartesnis akcizo cigaretėms didinimas (šiuo metu numatyta jį didinti apie 30 procentų per metus) galėtų visiškai išbalansuoti rinką, ypač suaktyvinti kontrabandą. Todėl nėra siūloma ankstinti akcizo cigaretėms įvedimo. Kita vertus, Kainų stabilumo strategijoje pateiktas pasiūlymas spartinti akcizo degalams kėlimą. Reikia pastebėti, kad toks žingsnis taip pat galėtų sukelti panašius padarinius: išaugtų kontrabanda, nelegalių degalų pardavimai, nukentėtų legalios įmonės ir vartotojai. Taigi kyla abejonių, ar verta nepasinaudoti suteiktais perėjimo laikotarpiais ir specialiai ankstinti akcizų įvedimą. Be to, tai gali tapti argumentu, nuteikiančiu gyventojus prieš eurą.
 
Kainų strategijoje nebuvo paminėtos kelios svarbios priemonės, kurios padėtų tiek mažinti infliacijos rodiklį, tiek ir gerinti bendrą ekonominę situaciją. Visų pirma tai – žemės rinkos liberalizacija. Dėl sudėtingos žemės reglamentavimo tvarkos šiuo metu yra nepagrįstai ribojama nekilnojamo turto pasiūla – natūralu, kad dėl to auga jo kainos. Kita svarbi priemonė – bendras konkurencijos augimo skatinimas. Kuo konkurencingesnė rinka, tuo didesnis joje spaudimas kainoms mažėti. Reikėtų pridurti, kad būtent natūrali įmonių konkurencija būtų svarbiausias veiksnys, kuris stabdytų „nepagrįstą“ kainų didėjimą euro įvedimo metu ir apsaugotų vartotojų interesus.
 
Taip pat galima būtų atsisakyti mokestinių lengvatų būsto paskoloms, iškreipiančių gyventojų motyvaciją. Toks žingsnis galėtų pristabdyti paskolų portfelio augimą – mažėtų spaudimas nekilnojamojo turto kainoms augti. Galiausiai derėtų atsisakyti energijos vartojimo subsidijavimo ir šias subsidijas integruoti į bendrą socialinę pašalpą. Pagal dabartinę tvarką gyventojai nėra skatinami efektyviai vartoti šilumos energijos. Didelės išlaidos šilumai lemia palyginti didelį jų svorį vartotojų kainų indekso krepšelyje, todėl pasaulinių energijos išteklių kainų augimas Lietuvoje infliacijos rodikliui daro didesnę įtaką nei kitose šalyse.
 
Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad dėl daugelio veiksnių infliacijos rodiklio pokyčių tiksliai prognozuoti neįmanoma. Net ir įgyvendinus visas Kainų stabilumo strategijoje siūlomas priemones, negalime būti tikri, kad Mastrichto kriterijus bus patenkintas. Be to, įvairūs dirbtiniai kainų manipuliavimai gali tapti pretekstu Europos Komisijai Lietuvos infliacijos rodiklį traktuoti kaip „netvarų“. Taigi ar nebūtų tikslinga įgyvendinti tas priemones, kurios būtų naudingos ne tik infliacijos mažinimo ir euro įvedimo prasme, bet kurios taip pat padėtų kelti Lietuvos ekonomikos konkurencingumą ir didinti jos gerovę? Trumpai tariant, tai būtų griežta fiskalinė politika, biudžeto deficito panaikinimas, įvairių rinką iškreipiančių subsidijų ir lengvatų atsisakymas, rinkas atveriančios reformos, bendras konkurencijos didinimas.