Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Interesų grupių įtaka vyriausybei ir šalies ekonominė plėtra

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
2001-03-16
Komentaras, Lietuvos radijas
Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau kyla nepasitenkinimas vyriausybės sprendimais remti vienas ar kitas šakines ar socialines grupes: verslininkai nepatenkinti parama žemės ūkiui, ūkininkams ši parama atrodo per maža, švietimo įstaigų darbuotojai nepatenkinti jiems skiriamomis lėšomis ir pan.
          
Viena senokai išpopuliarėjusi teorija sieja valstybės ekonominę plėtrą su interesų grupių įtaka vyriausybei, parlamentui ir kitoms viešosioms institucijoms. Kuo daugiau galimybių turės interesų grupės įtakoti vyriausybę ir rinką reguliuojančias institucijas, kuo interesų grupių įtaka bus stipresnė, tuo didesnė bus tikimybė, kad vis daugiau šalies išteklių bus nukreipiama tų interesų grupių norams tenkinti ir šitaip bus stabdoma šalies ekonominė plėtra. Vykstant stipriems socialiniams ir politiniams pokyčiams, pavyzdžiui, karams ar revoliucijoms, ryšiai tarp interesų grupių ir valdžios gali būti suardomi, todėl po tokių sukrėtimų ekonominės plėtros tempai padidėja. Tačiau po kiek laiko ryšiai nusistovi, interesų grupių įtaka valdžios institucijoms sustiprėja ir jos išsireikalauja vis daugiau biudžeto lėšų ir kitų apsaugos priemonių likusio ūkio sąskaita.
          
Šitaip aiškinamas spartus Vakarų Europos augimas po II pasaulinio karo, kuris sulėtėjo po poros dešimtmečių. Daug paralelių galima atrasti ir Lietuvoje. Galima sakyti, jog mūsų šalyje prieš dešimt metų, po nepriklausomybės atstatymo buvo palankiausios sąlygos ekonominėms reformoms. Tuo metu seni ryšiai tarp nomenklatūros ir interesų grupių buvo suardyti, vyravo pakilimo nuotaikos, o ir pats nepriklausomybės atkūrimas buvo tapatinamas su sąlygų rinkai sudarymu. Tačiau ne visos sritys buvo reformuotos, o per dešimt metų susiformavo interesų grupės, dažnai atstovaujančios atskiroms ūkio šakoms, kurios daro vis didesnę įtaką valdžios institucijoms, o kartais jų atstovai net tampa Seimo ar vyriausybės nariais. Srityse, kuriose reformos neįvykdytos, kur nesukurtos sąlygos rinkos ekonomikai ir kur dėl to ekonominė situacija yra prasta, vis didėja pasipriešinimas radikaliems sprendimams. Tokios sritys šiuo metu yra žemės ūkis, sveikatos apsauga ir švietimas. Vienose iš jų interesų grupių spaudimas reiškiamas atvirai, viešomis protestų ar kelių blokavimo akcijomis, kitose reformos nevyksta dėl nusistovėjusių ryšių tarp ministerijų, reguliuojančių institucijų bei tų, kurių veiklą jos reguliuoja, pavyzdžiui, gydymo įstaigų administracijos, kurioms tokia padėtis yra naudinga.
          
Vis akivaizdžiau matyti, jog įvairių organizuotų interesų grupių spaudimas vis dažniau tampa pagrindiniu biudžeto lėšų bei kitokių paramos ir apsaugos priemonių skirstymo kriterijumi. Pavyzdžiui, dažnai siekiama net įstatymu įtvirtinti biudžeto dalį nuo BVP, kuri būtų garantuota švietimui ar žemės ūkiui. Bet tai reiškia, jog, viena vertus, parama nepasiekia tų, kuriems jos reikia labiausiai, bet kurie neturi ryšių ar nepajėgia susiorganizuoti. Tai pasakytina tiek apie socialiai remtinas šeimas ar smulkius ūkininkus, tiek apie vartotojus, kuriems paprastai tenka sumokėti už kažkieno apsaugą ne tik kaip mokesčių mokėtojams, bet ir kaip brangesnių prekių pirkėjams. Geriausias pavyzdys yra cukrus, kurio gamintojų apsauga kainuoja visiems cukraus vartotojams.
          
Kita vertus, išskirtinio statuso ir paramos priemonių teikimas daro ir tiesioginę įtaką ekonominei šalies plėtrai. Ši įtaka ne tokia pastebima kaip biudžeto lėšų skirstymas, nes pastarųjų atveju, jei gauna vieni, akivaizdu, jog kažkas tuo pačiu praranda. Tačiau paramos priemonės iškreipia ir išteklių pasiskirstymą rinkoje, dėl jos gaminamos ne tos prekės, kurioms yra paklausa ir kurios gali būti pagaminamos Lietuvoje efektyviausiai, bet tos, kurias apsimoka gaminti dėl sudarytų išskirtinių sąlygų.
          
Kyla klausimas, nuo ko priklauso interesų grupių įtaka ir kaip galima ją sumažinti. Tai priklauso nuo keleto dalykų. Pirmiausia, nuo valdžios funkcijų skaičiaus, kadangi kuo daugiau yra galimybių kažkam asmeniškai nuspręsti už visus, tuo daugiau paskatų interesų grupėms bandyti paveikti tuos, kurie priima sprendimus. Antra, ekonominės politikos proceso skaidrumo trūkumas, kuris dažnai susijęs su valdžios institucijų funkcijų persidengimu bei atsakomybės stoka. Kuo mažiau skaidrumo, tuo daugiau galimybių daryti įtaką ir išsireikalauti privilegijų. Trečia, kuo dažniau atskirų grupių atstovai tampa atsakingais už konkrečios politikos sritį, tuo dažniau jie bus linkę pasinaudoti savo galia savo atstovaujamos šakos interesams ar net proteguoti su savo verslu susijusius interesus. Tai ypač pasakytina apie žemės ūkį, kadangi ir šiuo metu kai kurie viceministrai yra tiesiogiai susiję su šiuo verslu. Tačiau tai nereiškia, jog dėl to naudos turės visi ūkininkai. Naudos sau išsireikalauja tik geriausiai organizuoti ir jų organizatoriai, tuo tarpu kiti, smulkieji ūkininkai, kaip ir vartotojai visada lieka nuošalyje. O bandant subalansuoti įvairius interesus, kaip buvo daroma keičiant akcizus alkoholiui, galiausiai visi lieka nepatenkinti.
          
Tikėtina, jog įstojus į ES ir perdavus dalį ekonominės politikos funkcijų Europos Sąjungos institucijoms, interesų grupių įtaka gali sumažėti. Tačiau taip gali ir nevykti, nes spaudimas gali nukrypti į Briuselyje priimamų sprendimų įgyvendinimą Lietuvoje. Bet kokiu atveju interesų grupių spaudimas jau dabar stabdo Lietuvos ūkio plėtrą, todėl reikia šalinti prielaidas, leidžiančias geriau organizuotiems ir turintiems ryšių įtakoti valdžios sprendimus.