Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Interviu. R. Šimašius: Šaltas protas jau apleido politikus

2008-10-16
Interviu, "Lietuvos rytas"
Žinios apie kapitalizmo mirtį ir Vakarų saulėlydį – per ankstyvos. Užuot su baime pasyviai jų klausiusius ar paniškai kamšius ekonomikos skyles valstybės pinigais, reikia nepasiduoti baimei ir taupyti.
 
Tai Lietuvos politikams norėtų patarti „Lietuvos rytui“ interviu davęs ekonomikos ekspertas Remigijus Šimašius.
 
Pasaulinės krizės akivaizdoje Vakaruose vis garsiau skelbiamos kapitalizmo laidotuvės. Kas tai – baimė, krizės masto rodiklis ar atsivėrusi tiesa?
 
Sutinku, kad tai ne laikinas sukrėtimas. Tai taip pat nėra tik trumpalaikis ar tik finansų institucijas paveikiantis sukrėtimas (nors dar prieš savaitę teko diskutuoti su eile analitikų, kurie teigė priešingai). Tačiau populiarus krizės aiškinimas kaip nereguliuojamo kapitalizmo žlugimas yra visiškai neteisingas. Bankrutuoja ne neregeliuojamasis kapitalizmas, o priešingai - reguliuojamasis kapitalizmas, arba kapitalizmo reguliavimas naudojantis svarbiausia reguliavimo priemone – manipuliavimu pinigų pasiūla.
 
Atidžiau ir giliau pažvelgus į krizės priežastis pamatysime, kad ją sukėlė labai aiški, kryptinga, aktyvi ir ilgalaikė Amerikos vyriausybės politika, nukreipta į tai, kad skolintis taptų pigiau. Ši politika buvo tęsiama ir būsto paskolų reguliavimo srityje. Skolintis, skolintis ir dar kartą skolintis buvo skatinami visi – net ir tie, kurie normaliomis sąlygomis to negalėtų daryti. Tai buvo skatinama net specialiais įstatymais, iš kurių pagrindiniai buvo priimti dar kone prieš dešimtmetį. Jais bankai buvo įpareigojami išduoti tam tikrus kiekius „prieinamų“ paskolų, o tų normų neįvykdžiusieji buvo baudžiami.
 
Pagrindiniai tokios politikos principai skambėtų socialistiškai. Pavyzdžiui: „Kiekvienai šeimai po būstą“ – ką deklaravo pastarieji JAV prezidentai. Realybėje tai reikškė „daugiau pinigų visiems“. Valdžia į ekonomiką pumpavo kuo daugiau pinigų, didino jų prieinamumą, skatino skolinimąsi. Taip daugeliui žmonių buvo sukurta iliuzija, kad jie yra labai turtingi, stūmusi juos daug vartoti, investuoti, spekuliuoti, toliau skolintis. Investiciniai bankai praktiškai negalėjo nedalyvauti šiose lenktynėse, nes beveik nemokamai siūlomus pinigus būtų paėmę kiti. Taigi, pagrindinė krizės priežastis – neribota pinigų pasiūla iš JAV centrinio banko bei dalinai – kitų centrinių bankų. Būtent dėl kreditų būstui kryptingo skatinimo krizė pirmiausiai ir labiausiai pasireiškė nekilnojamojo turto rinkoje.
 
F.Hayekas, kuris  Nobelio ekomomikos premiją kaip tik gavo už verslo ciklų paaiškinimą, parodė, kad kreditų ekspansija yra pagrindinė ir neišvengiama verslo ciklų priežastis. Kreditų ekspansiją gi vykdoma per sąmoningą ir kryptingą valdžios kišimosi politiką – būtent iš politinių sumetimų ji, turėdama pinigų leidybos monopolį, stengiasi kuo daugiau jų mesti į ekonomiką ir taip ją „gyvinti“.
 
Tačiau tiek krizės krečiamoje JAV, tiek kitose šalyse sukama ne priešinga kryptimi, o žengiama dar toliau – nacionalizuojami bankai, gelbėjimui – išperkant blogas paskolas, draudžianti indėlius -- metami valstybės milijardai. Tad gal Vakarų sąmonėje – ir ne tik ekonominėje - vis dėlto įvyko esminis, negrįžtamų padarinių turėsiantis lūžis?
 
Tai, kas šiandien daroma garantuojant daugiau indėlių, garantuojant tarpbankinį skolinimąsi, mažinant palūkanų normas, mažinant bankų likvidumo reikalavimus ir, galiausiai, nacionalizuojant bankus yra ne kas kita kaip apdovanojimas tų, kurie priėmė klaidingus ekonominius sprendimus užkraunant visą naštą likusiems verslams ir vartotojams. Keista, tačiau didžiųjų Vakarų valstybių vyriausybės kartoja tas pačias klaidas, kurios, kaip minėjau, ir atvedė prie krizės. Į ekonomiką vėl metami milijardai reiškia, kad rinkai trukdoma apsivalyti nuo neteisingų investicijų, verslui trukdoma realiai įvertinti padėtį ir priimti realybę atitinkančius sprendimus. Tokia politika, kuri buvo vykdoma ir Didžiosios depresijos metais JAV mažų mažiausiai reiškia tai, kad ši krizė užsitęs ir sukels labai didelius ekonominius nuostolius. Deja, šiuo kleiu žengiama Amerikoje, kurios valdžia reagavo pirmoji, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Danijoje, Portugalijoje, kurių politikai reagavo vėliau, tačiau žymiai išgąstingiau ir aklai sekdami JAV pavyzdžiu. Tačiau šiuos netinkamis sprendimus pirmoji pritaikė Rusija, kuri jau beviltiškai iššvaisčiusi šimtus milijardų dolerių ir, nenuostabu, nepasiekusi jokių rezultatų.
 
Išgąstį, verčiantį mesti pinigus į bankų sektorių, galima suprasti – labiausiai bijoma, kad grius būtent bankai. Tačiau kokie šio finansavimo šaltiniai? Pirmasis – nauja pinigų gamyba, vėl katalizuojanti investavimą, įsukanti tuos pačius, prie krizės atvedusius mechanizmus. Antrasis – skolinimasis. Tai reiškia, kad pinigai bus atitraukiami iš kitų, investuotoakimis realų ekonominį pagrindą bei potencialą turinčių sričių bus atitraukiami į neproduktyvias. Šis kelias galiausi reiškia ir mokesčių didinimą.
 
Šiandien nėra krizės pradžia. Krizė vyksta jau kuris laikas. Kadangi buvo nuolat trukdoma rinkai apsivalyti, į krizę įbridome toliau nei buvo galima. Iš dabartinės situacijos pasaulio ekonomika sausa neišlips, nes perinvestavimas ir per didelis vartojimas pasiekė didžiulį mastą. Rinkų korekcija, atitinkamai, irgi bus ir jau yra didelio masto bei skaudi..Tačiau blogiausia, kad krizė toliau gilinama bei ilginama. Pirmiausiai dėl to, jog, kaip minėjau, valstybių lyderiai panikuoja ir skuba parodyti, kad „daro kažką“, arba dar blogiau – „daro viską“. Tuo tapu politikai turėtų elgtis kitaip. Pirma – riboti viešuosius finansus ir valstybės išlaidas. „Susitraukti“ iki apimčių, adekvačių toms, iki kurių dabar traukiasi privatus verslas. Antra – pagelbėti verslui,  liberalizuojant darbo santykius reglamentuojančius įstatymus. Dabar darbuotojus pernelyg sunku atleisti, nors įmonėms mažinti jų skaičių gyvybiškai būtina. Deja, tai neišvengiama šiandien. Ypač šie dalykai aktualūs Lietuvai, kur abejose srityse, kaip matome, elgiamasi visiškai priešingai nei diktuoja logika: toliau išlaidaujama ir planuojamas dar didesnis biudžeto deficitas, apie ekonomikos lankstumo didinimą net nekalbama.
 
Vis garsėja balsai, teigiantys, jo šie ekonominiai procesai žymiai pakeis ir geopolitinį žemėlapį. Esą, tai dar labiau paspartins JAV smukimą iš pagrindinio pasaulio žaidėjo pozicijos. JAV – pagrindinis Lietuvos užsienio politikos orientyras. Į kurią pusę gali krypti jėgų balansas -- jei iš viso kryps? Europos? Azijos? Kaip šie procesai gali veikti Rusiją ir kokiam šios kaimynės raidos scenarijui turėtų ruoštis Lietuva?
 
Tai toli gražu ne svarbiausias klausimas eiliniams žmonėms ir verslams. Tačiau akivaizdu, kad santykinis JAV ir Europos ekonominis vaidmuo pasaulyje sumažės. Azijos valstybių ižduose gi dabar yra pakankamai pinigų, tam kad galima būtų gelbėti Vakarų ekonomiką, tokiomis priemonėmis, kokiomis ji gelbstima dabar. Tokios sumos, kurios dabar numatytos šiuose gelbėjimo planuose, yra vien Kinijos stabilizaciniame fonde. Vis dėlto, aš nemanau, kad šis Azijos rinkų potencialas – ilgalaikis. Taigi, Azija užims santykinai daug svarbesnę vietą bet kol kas tai dra nereiškia Vakarų žlugimo.
 
O žvelgiant į Rusiją, panašu, kad iš šios krizės ji išeis bene labiausiai nukentėjusi. Kitose šalyse sprogę nekilnojamojo turto ir akcijų burbulai stulbina savo mastais, bet krentanti žaliavų, įskaitant naftos, kaina – į naudą. Rusijai gi žaliavų kainų kritimas – tik dar vienas didžulis papildomas smūgis.
 
Rusijos valdžia į krizę reagavo greičiau, nei Europos valstybės, tačiau reagavo, jei taip galima pasakyti, dar klaidingiau, nei jos. Jos per pastaruosius metus kauptas stabilizavimo fondas, kuriuo ji taip visada drąsindavo visuomenę, buvo pravalgytas per 5 dienas.
 
Kaip ekonominė krizė paveiks tenykštį politinį režimą, nesiryžčiau prognozuoti. Bijau, kad jis darysis dar agresyvesnis bei brutalesnis.
 
Ar, jūsų nuomone, Lietuvos politinis elitas pakankamai seka visus šiuos procesus, suvokia jų svarbą?
 
Ko tikėtis iš mūsų politikų, jei net ir daugumoje didžiųjų valstybių politinio elito tarpe nevyksta gilesnės diskusijos šiais klausimais. Vienintelė kokybiška politinė diskusija vyksta nebent JAV – netgi bankų išpirkimo planas būtent JAV buvo vieną kartą Atstovų rūmų atmestas, dėl jo labiausiai diskutuojama.  Yra ir kitų šalių, kur politikai dar nepasidavė panikai. Pavyzdžiui, Čekijos centrinis bankas pareiškė, kad nesiruošia mažinti palūnų normų. Estijos valdanėios koalicijos jėgos deklaruoja, kad negelbėtų problemose atsidūrusių bankų.
 
Lietuvoje padėtis, kalbant tiesiai – kurioziška. Viską vainikuoja premjero pareiškimai, jog Lietuva net nesiruošia nieko pati galvoti, tiesiog laukia kokių priemonių pasiūlys Europa ir tuomet joms tiesiog pritars. Atsiranda politikų, kurie siūlo Lietuvai gelbėti bankrutavusią Islandiją. Dar blogiau, kad formuojasi visiškai neteisingas sutarimas, kad krizės laikasi ekonomiką reikia gaivinti valdžios išlaidomis, todėl kitais metais turime turėti didesnį biudžeto deficitą.
 
Labiausiai Lietuvoje bijoma bankų bankrotų. Kol kas sutinku su valdžios raminimais, jog mūsų – kaip ir Skandinavijos -- bankai mažiau įsitraukę į tą potencialiai pavojingą pasaulio rinkos dalį, nei kiti. Tačiau bankai – dar ne visa ekonomika, o ir jų stabilumas priklauso nuo visų skolininkų, ne tik investicijų į vertybinius popierius, kurie sužlugdė didžiulius bankus JAV ir Europoje.
 
Blogiausia, kas gali nutikti Lietuvos ūkiui – įmonių bankrotai. Lietuvos įmonės ir taip neretai mažai konkurencingos, o jei joms nebus galima lanksčiai prisitaikyti prie pablogėjusios situacijos, tai daug kam gali reikšti žlugimą.
 
Taigi, išeitis, kurią siūlyčiau Lietuvos politikams – susitraukti patiems, taupyti, mažinti mokesčius ir kartu su verslu nerti į šaltą pačios save sureguliuosiančios rinkos vandenį. Tai padės apsivalyti. Tas apsivalymas šiandiens turi įvykti. Galbūt ir skausminga, tačiau būtina.
 
Kad ir kokia valdančioji koalicija susiformuotų po rinkimų, atrodo, jog būsima valdžia bus dar nestabilesnė, nei dabartinė. Ne už kalnų – prezidento rinkimai. Ar tikėtis, kad politikai sugebės priiminėti šaltus, racionalius ir strategiškai pagrįstus sprendimus?
 
Kol kas matau, kad gali būti tiesiog paniškai skubama gesinti gaisrų, tai tik pagilins krizę. Manau, kad toliau nesigilinant bus kaltinamas kapitalizmas bei kapitalizmo gobšumas, tuo pačiu gelbstint dalį nesėkmingas investicijas padariusių kapitalistų. Manau, kad bus imamasi naujo finansų institucijų reguliavimo, kuris sutrikdys rinkų atsigavimą, o pinigų sistema išliks tokia, kuri užprogramuota krizėms. Tad kol kas lieku labiau pesimistas, nei optimistas.