Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Interviu su S.Hanke: Reikalai būtų gerokai prastesni, jei Lietuva neturėtų valiutų valdybos

2009-04-01
Interviu, ELTA
Apie valiutų valdybos modelio diegimą Lietuvoje interviu su vienu iš šio modelio autorių – ekonomikos profesoriumi Steve H. Hanke.
1981-1982 m. Steve H. Hanke dirbo vyresniuoju ekonomistu JAV Prezidento Reigano Ekonomikos patarėjų taryboje bei patarėju daugelyje šalių – Albanijoje, Kazachstane, Indonezijoje, Venesueloje, Jugoslavijoje. Jis taip pat suvaidino svarbų vaidmenį kuriant ar įgyvendinant valiutų reformas Argentinoje, Estijoje, Lietuvoje, Bulgarijoje, Bosnijoje-Hercegovinoje, Juodkalnijoje ir Ekvadore. 1998 m. dr. Hanke buvo tituluotas vienu iš 25 įtakingiausių žmonių pasaulyje.
Šiuo metu Steve H. Hanke yra taikomosios ekonomikos profesorius ir dirba vienu iš Taikomos ekonomikos ir verslo studijų instituto direktorių Johns Hopkins universitete Baltimorėje. Jis taip pat yra vyresnysis Cato instituto bendradarbis Vašingtone, Nacionalinio Kuveito banko tarptautinės patarėjų tarybos narys, Jungtinių Arabų Emyratų finansinės patarėjų tarybos narys, žurnalo „Forbes“ apžvalgininkas.
 
Interviu su Steve H. Hanke publikuojamas naujienų agentūroje ELTA.
Trumpai papasakokite valiutų valdybos atsiradimo pasaulyje istoriją. Bendrai vertinant, ar tai sėkmingas ar nesėkmingas pinigų politikos vykdymo modelis? Kokia pagrindinė priežastis nesėkmės atvejais? Palyginkite valiutų valdybą su kitais modeliais, ribojančiais (mažinančiais) monetarinės valdžios vaidmenį.
Pirmosios valiutų valdybos buvo įvestos XIX a., o visame pasaulyje paplito XX a. pirmoje pusėje. Šis modelis buvo ypatingai populiarus britų kolonijose – jis tapo paprastu ir efektyviu būdu užtikrinti, kad vietinės valiutos nenuvertėtų svaro sterlingo atžvilgiu. Valiutų valdybos taip pat egzistavo daugelyje nepriklausomų šalių. Šis modelis turėjo puikią savybę – padėjo išvengti valiutų nuvertėjimo ir išlaikyti pilną bazinės valiutos konvertuojamumą. Palyginti su šalimis, kuriose veikė centriniai bankai, valiutų valdybas įsivedusiose šalyse infliacija buvo žema, o ekonomikos augimas – visada gana spartus.
Valiutų valdybos modelis tapo nebepopuliarus maždaug po 1950-ųjų, nes ekonomistai ir politikos kūrėjai manė, esą centrinių bankų vykdoma diskrecinė pinigų politika gali paskatinti spartesnį ekonomikos augimą. Būtent dėl įsivaizduojamų centrinės bankininkystės pranašumų, o ne dėl kokių nors egzistuojančių valiutų valdybos trūkumų, dauguma šalių pakeitė savo valiutų valdybas centriniais bankais. Rezultatai dažniausiai būdavo prasti. Perėjusios prie centrinės bankininkystės, kai kurios šalys, pavyzdžiui, Birma, Jamaika, Nigerija, Filipinai ir Zimbabvė, susidūrė su aukštu infliacijos lygiu ir atitinkamu ekonomikos nuosmukiu. 
Po komunizmo griūties susidomėjimas valiutų valdyba atgijo dėl šio modelio paprastumo, efektyvumo ir puikios reputacijos praeityje. 1992-1997 metų laikotarpyje Estija, Lietuva, Bosnija ir Bulgarija įsivedė į valiutų valdybą panašias sistemas. Argentina tokią sistemą įsivedė 1991 m. – ją iš dalies paskatino ankstesnė valiutų valdybos veikimo patirtis prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Visos šios valiutų valdybai giminingos sistemos turi tam tikrų spragų, kurių nebuvo daugelyje ankstesnių valiutų valdybos modelių. Argentinos atveju, tos spragos prisidėjo prie didžiulio šios sistemos ir visos Argentinos ekonomikos žlugimo 2001 ir 2002 m. Esu daug rašęs apie Argentinos atvejį – pats naujausias straipsnis publikuotas leidinio Central Banking Journal (Žurnalas apie centrinę bankininkystę) 2008 m. vasario numeryje, pavadinimu „Kodėl Argentina neturėjo valiutų valdybos“ (“Why Argentina did not have a currency board”).
Be valiutų valdybos, yra ir kitų sistemų, kurios apriboja diskrecinę pinigų politiką. Istoriškai labiausiai paplitusios yra dolerizacija (šiandien dar egzistuoja kai kuriose šalyse) ir laisva bankininkystė (šiuo metu išnykusi, bet vis dar įmanoma). Visose šiose sistemose bendra tai, kad nėra vietinio centrinio banko, spausdinančio nacionalinę valiutą. Euras taip pat to pasiekia, tik kitaip nei kitose sistemose. Visoms joms būdinga tai, kad jos padėjo išvengti aukštos infliacijos epizodų.
Balandžio 1 d. valiutų valdybai Lietuvoje sukako 15 metų. Gal dar pamenate Lietuvos ekonominę situaciją prieš 15 metų, kai buvo diegiamas valiutų valdybos modelis? Kokią matote valiutų valdybos įtaką Lietuvos ekonomikai?
Puikaus Lietuvos laisvosios rinkos instituto darbo dėka Lietuva tapo pirmąja buvusios Sovietų Sąjungos šalimi, kur valiutų valdybos modelis buvo plačiai aptariamas plačiojoje visuomenėje ir tarp valstybės pareigūnų. Ministrui Pirmininkui Adolfui Šleževičiui apsilankius Estijoje 1993 m., valiutų valdyba tapo ypatingai svarbiu klausimu. Didelį įspūdį jam padarė Estijos valiutų valdybos sistema ir jis teiravosi, kas jos autorius. Po to jis susisiekė su manimi Paryžiuje ir 1994 m. sausio 26 d. pakvietė mus su žmona į privačius pietus Vilniuje. Dar prieš patiekiant desertą Ministras Pirmininkas buvo apsisprendęs, kad Lietuvoje bus įvedamas valiutų valdybos modelis ir kad aš būsiu valstybės konsultantas šiame projekte. Tokį greitą sprendimą iš dalies lėmė įspūdingas valiutų valdybos veikimas Estijoje. Be to, Premjeras Šleževičius buvo įsitikinęs, kad taisyklėmis grindžiama valiutų valdyba laikys Lietuvos banką už trumpo pavadėlio ir uždės tvirtą biudžeto apynasrį parlamentui.
Lietuva galėjo pirmoji įsivesti valiutų valdybą ir iš karto sukurti patikimą valiutą. Tačiau ji lūkuriavo beveik dvejus metus stebėdama Estiją, tuo tarpu jos pažanga  pinigų ir apskritai ekonominės politikos srityse buvo labai lėta. Lito patikimumo įstatymas paspartino pažangą, suteikdamas valiutai tvirtesnį pamatą ir tokį pasitikėjimo lygį, kuriam prilygo tik keletas kitų Centrinės ir Rytų Europos valiutų.
Pabaigai paminėsiu, kad 1994 m. Lietuvos laisvosios rinkos instituto išleistoje knygoje „Valiutų taryba: pasiūlymai Lietuvai“ (autoriai H. Hanke ir Kurt Schuler) pateikiamas pradinis valiutų valdybos planas Lietuvai.
Kokios svarbiausios lietuviškosios valiutų valdybos sistemos pamokos? Ar Jūsų teoriniai lūkesčiai išsipildė?
Kaip ir tikėjausi iš ankstesnės patirties, infliacija smuko iki vienaženklių skaičių, valiutos kursas tapo stabilus ir tapo įmanomas pilnas konvertuojamumas. Dar daugiau, šios  aplinkybės išliko ilgą laiką. Lito persiejimas prie euro sustiprino Lietuvos ekonominę integraciją su Vakarų Europos šalimis.
Ar Lietuvos ekonomika šiandien atrodytų kitaip, jei prieš 15 m. mūsų šalis nebūtų įdiegusi valiutų valdybos? Kokie tai galėtų būti skirtumai?
Lietuvą galėjo ištikti Latvijos likimas. Latvija kurį laiką eksperimentavo su laisvai plaukiojančiu valiutos kursu, tada perėjo prie kelių valiutų krepšelio, kol galiausiai susiejo latą su euru gerokai vėliau nei Lietuva. Galų gale visai neseniai Latvija pareiškė, kad jos centrinis bankas veikia kaip valiutų valdyba, tačiau jos sistema neturėjo jokio teisinio pagrindo, kokį Lietuvai suteikė Lito patikimumo įstatymas. Kai praėjusį rudenį Latvija susidūrė su sunkumais, Latvijos bankas sumažino savo užsienio rezervų atsargas žemiau 100 proc. ribos, taip iš dalies siekdama gelbėti „Parex“ banką. Latvijoje tvyrojo devalvacijos baimė ir šalies vyriausybė turėjo kreiptis į TVF ir kitas institucijas dėl paskolų, kurios, palyginti su šalies ekonomika, buvo gana didelės.  
Pasaulyje nėra daug šalių, turinčių valiutų valdybos sistemas. Kaip manote, kodėl? Ar po dabartinės krizės situacija pasikeis? Ar dekretiniai (fiat) pinigai yra gera bazinė valiuta valiutų valdybai? Kokius kitus sprendimus galėtumėt pasiūlyti ateičiai? Ar tai auksas, aukso standartas, 100-procentiniai bankų rezervai ar kt.? Kokie yra kiekvieno iš šių modelių ekonominiai privalumai ir trūkumai?
Kaip jau minėjau anksčiau, valiutų valdybos modelis ilgam buvo išėjęs iš mados ne dėl jo trūkumų, o dėl menamų centrinės bankininkystės privalumų. Daugelio šalių ekonominiai duomenys būtų geresni, jei jos turėtų valiutų valdybas, o ne nacionalinius centrinius bankus, tačiau politikams paprastai nepatinka jų veiksmų apribojimas, ką padaro valiutų valdybos sistema. Man idealiausia tokia sistema, kurioje vyksta visiška konkurencija tarp valiutų, kurioje žmonės gali laisvai sudaryti sutartis ta valiuta, kuria tik nori, o finansinės institucijos gali laisvai eksperimentuoti siūlydamos bet kurį sutartinį atsiskaitomąjį vienetą, kuris, jų manymu, žmonėms bus priimtinas. Piniginiai poreikiai išsirutulioja laikui bėgant, o konkurencija leidžia institucijoms evoliucionuoti kartu su jais.
Ar dabartinė globali ekonomikos krizė turi ką bendro su valiutų valdybos modeliu? Kaip valiutų valdyba veikia ir atsilaiko ekonominių krizių metu?  Kokie kiti ekonominiai procesai vyksta recesijos metu esant valiutų valdybos sistemai?
Jokia monetarinė sistema negali apsaugoti ekonomikų nuo visų iškilsiančių problemų. Pasaulio ekonomika traukiasi, ir šiais metais augs tik kelių šalių ekonomikos. Tačiau verta paminėti, kad pirmoji banga šalių, patyrusių sunkių problemų dėl valiutos, buvo šalys, turinčios centrinius bankus – Europoje tai Islandija, Ukraina, Latvija, Vengrija ir Baltarusija.
Jei spekuliacijos dėl lito sustiprėtų, Lietuva gali rinktis eurizaciją, kaip pasielgė Juodkalnija 1999-aisiais (tuo metu dirbau Prezidento Milo Djukanovičiaus patarėju). Slovakijos, neseniai tapusios Europos centrinio banko nare, ir Juodkalnijos, nesančios šio banko nare, patirtis rodo, kad euras suteikia monetarinio stabilumo. Europos Sąjungos sukurti barjerai eurizacijai yra nelogiški ir duoda priešingus rezultatus esant dabartinei finansų krizei. 
Kokius privalumus ir trūkumus Lietuvos ekonomikai suteikia valiutų valdybos sistema šiandien? Ką patartumėt Lietuvos valdžios atstovams, jie šie siektų išlaikyti valiutų valdybą?
Šiuo metu visos šalys išgyvena sunkumus dėl pasaulio ekonomikos krizės. Lietuvoje šiuos sunkumus švelnina valiutų valdybos sistema. Trumpai tariant, reikalai būtų kur kas prastesni, jei Lietuva turėtų bet kurį kitą valiutos kurso režimą – nebent būtų tapusi Europos pinigų sąjungos nare. Tai man primena apie klaidingus Europos Komisijos ir ECB sprendimus 2006 m. – būtent uždrausti Lietuvai tapti EPS nare. Dabar jau galima skaičiuoti šių blogų 2006 m. sprendimų kainą ir EPS šalims narėms, ir Lietuvai.
Vyraujančios ekonominės minties atstovai į defliaciją žvelgia su baime (tai kartais neišvengiama šalyse, turinčiose valiutų valdybas, dėl pinigų pasiūlos sumažėjimo). Kaip tai pakomentuotumėt? Ar žmonėms tikrai reikia bijoti defliacijos? Ar defliacijos procesai kenkia ekonomikai?
Vyraujantis požiūris yra neteisingas. Valiutų valdybos sistemos nėra linkusios į ilgalaikius defliacijos proveržius. Tai patvirtina mano „95 proc. taisyklę“: 95 proc. to, kas publikuojama arba transliuojama apie ekonomiką ir finansus, yra arba klaidinga, arba nereikšminga.