Fizinių asmenų bankroto ir Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymų projektai lėtai plaukia teisėkūros kanalu, bet plaukia į priekį. Šie projektai naujai reglamentuoja tas gyvenimo sritis, kurios šiandien atradusios balansą – iš prekybininkų ir tiekėjų ginčų laimi pirkėjas, o grėsmė likti su ilgamete skola žmonėms yra svarbi priežastis gyventi pagal išgales, o ne pagal kaimyną.
Prekybos centrų ir tiekėjų santykių sureguliavimas buvo žydinti dalies socialdemokratų svajonė, bet kairiųjų valdymo metais įstatymų pataisų priimti nepavykdavo, tačiau įstatymo koncepciją, kuri bent iš pradžių nesikandžioja, Seimas priėmė. Šiandien dešiniųjų Vyriausybė žaidžia, pagal praėjusio Seimo užsakytą muziką. Parengtas įstatymo projektas reguliuoja, kokios sąlygos negali būti numatytos tiekėjo ir vieno iš keturių Lietuvos mažmeninės prekybos tinklų sutartyje. Mažesniems mažmenininkams, prekybos tinklams neprekiaujantiems maisto produktais tokių apribojimų nėra. Tai rodo, kad sąlygos nėra blogos savaime, bet įstatymų leidėjai vertina, jog 4 prekybos tinklai šias sąlygas tiekėjams primeta be derybų. Kaip įstatymų leidėjai gali būti tikri, kad „visagaliai“ prekybininkai neprimeta ir perkamos prekės kainos, kad ir čia tiekėjai negali apginti savo interesų. Nes jei tiekėjai negali apsiginti nuo jiems „primetamų“ mokėjimų už įėjimą į rinką, kompensavimą už nepardavimus, kaip jie galės apsiginti, jei visi šie detalizuoti mokėjimai bus tiesiog įskaičiuoti į galutinę kainą. Tuomet visas sumanymas šuniui ant uodegos.
Nėra abejonės, jog konkurencinis spaudimas vienoje prekybos grandyje perduodamas kitoms. Kiekviena įmonė siekia susitarti dėl kuo palankesnių sau sąlygų bei siekia savo verslo riziką iš dalies perkelti veiklos partneriui. Tokia įmonės veikla negali būti laikoma piktnaudžiavimu. Juo labiau negalima įstatymais nustatyti įmonės, turinčios rinkos galią, nesąžiningumo prezumpcijos.
Konkurencija tarp mažmeninės prekybos įmonių siekiant pritraukti vartotojus, didina spaudimą ir santykiuose su tiekėjais. Šiuo metu mažėjant gyventojų pajamoms ir mažėjant prekybos apimtims konkurencija dėl vartotojo mažinant kainas dar labiau padidės, todėl išaugs ir spaudimas tiekėjams. Mažmeninės prekybos įmonės stengiasi perimti viena kitos pasisekusias derybų praktikas, todėl, tiekėjai susiduria su panašiais reikalavimais iš konkuruojančių prekybos įmonių. Jeigu tiekėjai nesiima steigti savų prekybos tinklų ir verstis geresnėmis sąlygomis, reiktų pripažinti, kad prekybos tinklai tikrai moka teikti paslaugą pirkėjams – pateikti prekes vartotojams – o už tą paslaugą reikia sumokėti.
Įstatymas siekia pamaloninti publiką, kuri nenuosekliai nusiteikusi prekybos centrų atžvilgiu: keikia, bet apsiperka.
Fizinio asmens bankroto patrauklumas valdžios atstovams neblėsta. Nors fizinio asmens bankroto institutas yra pakankamai paplitęs pasaulyje, tačiau nepriklausomai nuo saugiklių, kuriuos įvairių šalių įstatymai numato, fizinių asmenų bankrotas atneša rimtų neigiamų pasekmių.
Atsiras natūrali bankų ir kitų kreditorių (ypač komunalines paslaugas teikiančių) reakcija užsitikrinti, jog neišaugs nuostoliai, dėl skolininkui suteikiamos teisės negrąžinti skolos. Tai pagrindas kilti paslaugų kainoms ir paskolų prieinamumui fiziniams asmenims mažėti. Greta to gims ir kitų pasekmių - nemokumo ir skurdo grėsmė yra viena sąlygų skatinančių žmones adekvačiai vertinti galimybes ir prisiimti pagrįstus finansinius įsipareigojimus. Augant greitųjų kreditų patrauklumui buvo balsų skatinančių juos papildomai riboti. Reiktų leisti žmonėms pilna jėga pajusti skolos naštą, tokia naštą, kuri „ne rona“ ir neužgyja.
Nėra abejonės, jog į skolų pančius pakliuvusių situacija sunki ir nepavydėtina. Todėl ir svarbu, kad tokių atvejų nedaugėtų. Fizinio asmens bankrotas, kaip tik ir skatina mažiau atsakingą elgesį, suteikdamas antrą finansinio gyvenimo šansą. Sprendimų prisiimti rizikingesnius sprendimus padaugėtų net tais atvejais, kuomet bankroto procedūra nebūtų mėginama piktnaudžiauti.
Abu įstatymai modernių papurtusių demokratijų atributai. Abu jie teigia, kad savanoriški, pasverti, įvertinantys visas (net ir atsisakymo sudaryti sutartį) alternatyvas dviejų asmenų susitarimai yra nieko verti ir yra trečias, kuriam geriau matyti, kuris gali geriau pasverti naudą susitariantiems. Abu įstatymai gina tariamai silpnesniąją sutarties pusę, nuo asmeninės atsakomybės ir realybės.
Į abiejų sričių reguliavimą geriau neįsivelti, nes nebereguliuoti nebebus įmanoma. Rinkos santykiai iškreipiami, atsiranda minia naudos gavėjų, kurie gauto saldainio nebepaleis. Mažmenininkų ir prekybininkų draudžiamų sutarčių sąlygų sąrašas potencialiai pildomas naujais kazusais, nes susitarti sumokėti už ekonomiškai pagrįstus dalykus, pavyzdžiui, prekės vietą lentynoje, neteisėta. Fizinių asmenų bankrotas sukurs armiją galėsiančių pasiteisinti, jog tikėjosi, kad galės bankrutuoti, todėl įstatymo keisti negalima. Toks mechanizmas suveikia norint keisti bet kurios lengvatos tvarką. Todėl geriau nepradėti, nes kartą paragavęs nebegalėsi sustoti.
