Kai kuriose teisės šakose galioja taisyklė, kad nesi atsakingas, kol nežinai, jog nusižengi. Pavyzdžiui, interneto svetainė nėra atsakinga už nelegalią medžiagą, jei ją ten padėjo svetainės vartotojai, iki tos akimirkos, kai jai buvo pranešta apie tai. Atsakomybę sukelia vengimas veikti tuomet, kai žinai apie tai, jog klysti. Kanonų teisė irgi pripažįsta nuodėmės nebuvimą, jei tikintysis nuoširdžiai ir sąžiningai nežino apie draudžiančios taisyklės buvimą.
Per pastaruosius trejus metus Ūkio ministerija daug sužinojo apie verslo reguliavimo naštą Lietuvoje.
2005 metais ministerijos užsakymu atlikta licencijuojamų veiklos rūšių sisteminės analizės studija parodė, kad Lietuvoje įvairiai ekonominei veiklai pradėti ar vykdyti gali prireikti 330 įvairiausių licencijų ar leidimų. Ir bulvių, daržovių, vaisių sandėlio veiklai, ir keleivių vežimui laivais, reikalingas kompetentingos institucijos išduotas patvirtinimas, jog pareiškėjas yra mokus, atitinka įvairius higienos ar saugos reikalavimus. Studijos išvados labai švelniai prašo, jog valstybė turi užtikrinti, kad licencijos ar leidimai neturi nepagrįstai ir bereikalingai trukdyti vykdyti veiklą ir įmonėms patekti į rinką, kad licencijos gali būti reikalaujama tik tais atvejais, kada kitomis mažiau suvaržančiomis priemonėmis negalima užtikrinti, kad bus pasiektas reguliavimo tikslas, kad licencijavimo taisyklės turi būti aiškios. Kitaip tariant buvo pasakyta, kad nors ir esmingai didelių prieštaravimų teisės aktams licencijavime nėra, tačiau pačių licencijų gausa, jų keliamų reikalavimų pagrįstumas, neaiškios išdavimo taisyklės yra našta verslui, didinanti jo priklausomybę nuo atskirų valdininkų sprendimų, didinanti veiklos riziką ir sąnaudas.
2006 metais Ūkio ministerija užsakė ir gavo atliktą tyrimą, kuris išvardino visas verslą kontroliuojančias institucijas Lietuvoje – visas, kurios turi galią kontroliuoti verslo subjektus. Jų priskaičiuota 152. Pradedant Aplinkos ministerija, baigiant Valstybine mašinų bandymo stotimi. Nors tyrime išvadų ar rekomendacijų pateikta nebuvo, paviešintos „valstybinės“ kai kurių institucijų funkcijos, pavyzdžiui, „rengti ir padėti įgyvendinti vėžių dirbtinio veisimo bei auginimo technologijas“ kvietė valdžios žmones pasiraitoti rankoves. Praėjusios valdžios žmonės kalbėjo neprasčiau nei šie – biurokratiją sumažinti, korupciją šalinti, valdymą optimizuoti ir t.t. Prie Vyriausybės veikusi Saulėlydžio komisija, skirta valstybės institucijų veiklos tobulinimui, buvo rimtai užsiėmusi tikriausiai vienintele Valstybine tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba, kuri ne tik turi įgyvendinti nepavydėtino painumo ir mažo pagrįstumo įstatymus, bet kartu tai daro su azartu, vaizduote ir karo kalaviju. Deja, institucijos reformavimas, net reorganizavimas prijungiant prie narkotikų kontrolės departamento, nepajudėjo iš vietos.
2008 pabaigoje ant ūkio ministro stalo dar vienas prastos verslo sąlygų padėties įrodymų šūsnis – tyrimas įvertinantis verslo subjektams kylančią administracinę naštą. Ji susideda iš informacinių įpareigojimų, kurie reikalingi pateikti valdžios institucijoms, kad sumokėjai mokesčius, kiek turi darbuotojų, kokiais maršrutais ir kokiomis transporto priemonėmis veži keleivius, kiek klientų turi, ir kokią tatuiruotę jie yra pasidarę. Iš viso tokių įpareigojimų darbo teisės, mokesčių, statistikos, įmonių teisės ar vartotojų apsaugos srityse priskaičiuota 980. Pasirinktose vertikaliose ekonominės veiklos srityse – transporte, finansuose, prekyboje, statybose ir kt. – tokių priskaičiuota 1505. Iš jų 1150 yra Lietuvos valdžios valioje, prie likusių įvedimo ranką prikišo Europos sąjunga ar kiti Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai.
Visa ši informacija labai storų tyrimų pavidalu guli ant ministerijos vadovų stalo. Ji yra ir internete. Lietuvos valdžia žino, kokia reguliavimo ir kontroliavimo našta gula ant mokesčių mokėtojų pečių. Sakyti, kad viskas su verslo reguliavimu Lietuvoje gerai, o investuotojai pabėga dėl mažos Lietuvos rinkos, nebeišeina. Sujaukta mokesčių politika bandantiems pritraukti investicijas, nebeleidžia pamojuoti bent mažais tarifais. Tačiau ne dėl investuotojų, o dėl baldžių ir kirpėjų ar prekybininkų, privalu kasdienio verslo naštą mažinti. Žiūrint ciniškai, t.y. iš valdžios pozicijų, mažinti reikia tam, kad kas nors dirbtų ir mokėtų mokesčius. Jeigu energetikos reikalai nuo Ūkio ministerijos stalo bus patraukti, kasdienio verslo reikalams turėtų atitekti daugiau dėmesio. Nors verslas ir kenčia nuo sausio 1-osios nakties sujauktų ir padidintų mokesčių, krizės įveikimo planas žadėjo, kad bus gerinamos ir veiklos sąlygos.
