Aiškinantis dabartinės JAV finansų ir ekonomikos krizės priežastis svarbu suvokti, kad problema - ne nuosmukis, o atvirkščiai – dirbtinis pakilimas. Problema - ne pati rinka, o atvirkščiai - masinis jos iškreipimas per sisteminę kredito ekspansiją. Prie paaiškinimo, kas vyksta šiandien ir ką reikėtų daryti, labai tiktų šis sveikas balsas: „Užuot skatinę neišvengimą likvidavimą klaidingų investicijų, kurias atnešė pastarųjų trejų metų bumas, visos priemonės buvo mestos tam, kad korekcija neįvyktų. Viena iš šių priemonių, kuri buvo nuolat naudojama be jokių gerų rezultatų nuo pat pirmų depresijos fazių iki dabar, buvo kryptinga kredito ekspansija. ... Išgydyti depresiją naudojant kredito ekspansiją yra tas pats, kas naikinti blogybes priemonėmis, kurios šias blogybes kaip tik ir atnešė.“ Taip, kalba eina apie depresiją – 1929 metais prasidėjusią JAV. Paradoksalu bet ir dėsninga, kad šiandienai perspėjimas tinka lyg specialiai dabar rašytas.

 

Kaip ir krizės priežasčių aiškinime, taip ir teikiant receptus, sutarimo nėra, ir deja dažniausiai dominuoja klaidingi receptai. Daugeliui šiandien beveik „savaime aišku“, kad blogiausia bus, jei vartotojai nustos leisti pinigus. JAV jau pasuko šiuo pražūtingu ekonomikai keliu. Lietuvoje irgi netrūksta balsų, kad „kai ekonomika ima stoti, reikėtų jai įpilti degalų už valstybės pinigus”.

 

Tačiau valdžios veiksmai norint pagerinti situaciją turėtų būti visai kiti. Visų pirma, būtina nustoti vykdyti kredito ekspansiją (pinigų masės didinimą). Lietuvai tai labiausiai aktualu kaip biudžeto deficito klausimas bei ES pinigų srautas. Kitais atžvilgiais (kurie svarbiausi, tarkime, JAV) Lietuvoje gana patikimai veikia valiutų taryba. Taip pat būtina sudaryti sąlygas susitraukimui versle: lengvesnis darbuotojų atleidimas, turto perleidimo galimybės, projektų nutraukimo galimybės. Susitraukimas gali padėti išgyventi, arba netgi plėstis į tas sritis, kurių savininkai pernelyg blogoje padėtyje, kad toliau laikytų savo verslus. Beje, darbuotojų atleidimo apribojimas tampa ypač svarbu. Vargu ar kiekviena ekonominius sunkumus patirianti, mažiau savo produkcijos parduodanti ir dėl to kelis, keliolika ar dvidešimt kelis procentus darbuotojų turinti atleisti įmonė tai gali padaryti, kai darbuotojo atleidimas šiandien įmonei kainuoja, tarkime, apie 10 jo vidutinių darbo užmokesčių... Įstatymas „gina“ darbuotoją ir suteikia jam „garantijas“, bet žlugdo visus darbuotojus kartu su visa įmone.

 

Trečia, valdžia turi gerinti bendras konkurencingumo ir produktyvumo sąlygas, nes tik realios gerovės kūrimas leis išbristi iš krizės, o ne manipuliavimas pinigais per pinigų politiką ar valdiškus projektus. Galiausiai ketvirta – valdžiai būtina daryti tai, ko ji mažiausiai nori ir bent jau Lietuvoje nepraktikuoja visiškai - susitraukti pačiai. Tai reiškia mažinti savo išlaidas ir mokesčius. Priešingu atveju visą krizės naštą neš tik privatus sektorius. O juk gali ir nepanešti.