Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Ką reiškia Danijoje vykusio referendumo rezultatai tolesnei integracijai Europoje?

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
2000-12-30
Straipsnis, "Laisvoji rinka" 2000 Nr. 6
Rugsėjo 28 dieną Danijoje įvyko referendumas, kurio metu daugiau nei 53 procentai balsavusiųjų pasisakė prieš Danijos prisijungimą prie euro zonos ir Danijos kronos pakeitimą bendrąja valiuta euru. Nors referendumo rezultatai daug ką nuvylė, jie nebuvo visiškai netikėti. Paaiškėjus balsavimo rezultatams, pasirodė įvairūs galimo jų poveikio ekonominei ir politinei integracijai Europoje vertinimai. Kai kurie jų, pavyzdžiui, spėlionės apie referendumo poveikį euro kursui, nepasitvirtino, kai kurių pagrįstumą, pavyzdžiui, teiginius apie danų balsavimo poveikį Švedijos ar Didžiosios Britanijos prisijungimui prie euro zonos, vertinti dar per anksti. Tačiau praėjus kiek laiko galima išsamiau įvertinti Danijos referendumo rezultatų įtakos tiek integracijai ES, tiek jos plėtrai, ir ypač Lietuvos stojimui į ES scenarijus.
 
Išaiškėjus danų balsavimo rezultatams, daugiausia buvo spėliojama, kaip tai paveiks euro kursą. Daugelio ekspertų teigimu, referendumo rezultatai reiškė pirmiausia nepasitikėjimą euru ir todėl galima buvo laukti dar didesnio jo kurso JAV dolerio ar Japonijos jienos atžvilgiu smukimo. Tačiau taip neįvyko – nors suskaičiavus balsus euro kursas JAV dolerio atžvilgiu kiek smuko, kitą dieną jis grįžo į ankstesnį lygį. Galima spėti, jog ilgalaikiam euro kursui žymiai didesnį poveikį turės tokie veiksniai kaip struktūrinių reformų euro zonos šalyse eiga ir ekonominė plėtra, o šiuo metu - Europos centrinio banko intervencijos, viena iš kurių veikiant kartu su JAV federaliniu rezervu ir Japonijos centriniu banku neseniai nustebino rinkas.
 
Kitas daugelio spėlionių susilaukęs klausimas – kaip referendumo Danijoje rezultatai gali paveikti Švedijos ir Didžiosios Britanijos prisijungimo prie euro zonos perspektyvas. Greičiausiai kiekvienoje iš šių šalių bus surengtas referendumas šiuo klausimu. Britanijoje Leiboristų vyriausybė planuoja surengti referendumą po kitų rinkimų. Švedijos premjeras G. Persson neseniai užsiminė, jog toks referendumas šioje šalyje gali būti surengtas prieš 2004 metų rudenį. Sunku prognozuoti, kiek įtakos šių šalių piliečiams turės danų pavyzdys. Kaip parodė norvegų balsavusių prieš stojimą į ES apsisprendimas, vyraujanti kaimynų nuomonė nėra pagrindinis veiksnys priimant tokius sprendimus. Tačiau kad referendumu Danijoje jau dabar mėgina pasinaudoti euroskeptikai Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje galima spręsti iš jų raginimų kuo greičiau inicijuoti diskusijas (ne)prisijungimo prie euro zonos tema. Taip pat tikėtina, jog viešose diskusijose šiose šalyse kaip ir Danijoje bus labiau akcentuojamos politinės-simbolinės balsavimo pasekmės, o ne ekonominiai vertinimai.
 
Be jau minėtų klausimų esama ir kitų, kol kas žymiai mažiau aptartų, bet ne mažiau svarbių, ypač Lietuvos integracijos į ES požiūriu. Viena svarbi referendumo Danijoje “pamoka”, kartojama jau ne pirmą kartą ES istorijoje – atotrūkis tarp politinio elito įsitikinimų ir visuomenės nuomonės. Vis dėlto visos pagrindinės politinės partijos ir verslo organizacijos Danijoje pasisakė už prisijungimą prie euro zonos, tačiau dauguma balsavusiųjų nusprendė kitaip. Tai gali turėti nemažą poveikį ES plėtrai ir konkrečiai Baltijos šalių stojimui į ES. Pirmiausia, verta prisiminti, jog šių metų pabaigoje Nicoje gali būti priimami svarbūs sprendimai, susiję su ES institucijų pertvarka. Jei ES institucijos ir sprendimų priėmimo taisyklės bus keičiamos iš esmės, Danijoje gali tekti surengti dar vieną referendumą dėl pritarimo joms, o šiuo metu mažai kas prognozuotų teigiamą jo rezultatą. Tai didina paskatas euro zonos valstybėms, pirmiausia Prancūzijai, Vokietijai ir Italijai, plėtoti tarpusavyje gilesnę integraciją, kurios (kol kas miglotą) idėją propaguoja šių šalių vadovai. Galbūt neatsitiktinai šį ketinimą viešai vėl patvirtino Prancūzijos prezidentas bei Vokietijos kancleris. Savo ruožtu diferencijuotos integracijos įgyvendinimas sumažintų Danijos ir Švedijos, kurios yra pagrindinės Lietuvos rėmėjos ES, įtaką esminiams ES sprendimams, tarp jų ir ES plėtrai.
 
Kita vertus, jei Nicoje priimti sprendimai bus neesminiai (ir dėl jų menko poveikio šalies suverenitetui net ir Danijoje nereikės rengti referendumo), kyla klausimas, ar tokių ES institucijų reformos užteks, kad į ES būtų galima priimti narystės siekiančias šalis ir kad jas priėmus ES veikla vyktų sklandžiai. ES institucijų, Prancūzijos bei Vokietijos vadovai yra ne kartą pareiškę apie būtinybę sukurti sąlygas efektyviai ES institucijų veiklai prieš priimant į ją naujas nares. Taigi, Lietuva ir kitos stojančios šalys yra suinteresuotos esmine ES reforma. Tačiau tokia reforma gali sąlygoti diferencijuotą integraciją pačioje ES ir apsunkinti pilnavertį naujų narių dalyvavimą ES veikloje, o tai prieštarauja stojančių šalių interesams.
 
Ne mažiau svarbu, jog referendumas Danijoje, atkreipęs dėmesį į politinio elito ir dominuojančios visuomenės nuomonės neatitikimo pasekmes, gali dar labiau sustiprinti ES vadovų dėmesį pagrindinių šalių visuomenės požiūriui į ES plėtrą. Gerai žinoma, jog nei Vokietijoje, nei daugumoje kitų didesnių ES šalių didžioji visuomenės dalis nelaiko ES plėtros prioritetiniu politikos tikslu. Norint suprasti, kokį poveikį tai gali turėti ES plėtrai, pakanka prisiminti daug atgarsių sukėlusį G. Verheugeno komentarą apie galimą referendumą Vokietijoje.
 
Danijos referendumo rezultatai gali reikšti, jog po Graikijos prisijungimo prie euro zonos realiausiomis (ar labiausiai siekiančiomis tapti) euro zonos kandidatėmis bus narystės ES siekiančios Vidurio ir Rytų Europos šalys. Tačiau ES jau dabar nuogąstaujama dėl šių šalių narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Kai kas teigia, jog ekonominiai skirtumai tarp euro zonos šalių ir stojančiųjų valstybių bei trumpa pastarųjų finansinio stabilumo bei įsipareigojimo sudaryti sąlygas rinkos funkcionavimui istorija gali sąlygoti Vokietijos ir kitų šalių vadovų nenorą priimti šias šalis į euro zoną anksčiau nei 2010 metais.
 
Iš tiesų, kai kurie Mastrichto kriterijai, kuriais vadovaujantis vertinamas valstybės pasirengimas narystei euro zonoje, tebeturi kiek kitokią prasmę Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Nors daugelyje stojančių Vidurio ir Rytų Europos šalių valstybės skolos dalis nuo BVP yra daug mažesnė nei dalyvaujančių pinigų sąjungoje, nerimą gali kelti labai spartus jos didėjimas pastaraisiais metais Lietuvoje ir kai kuriose kaimyninėse šalyse. Tokie rodikliai kaip ilgalaikės palūkanų normos Lietuvoje ir kitose šio regiono šalyse taip pat kol kas negali būti patikimais pasirengimo narystei pinigų sąjungoje vertinimų kriterijais. Kita vertus, galima pagrįstai teigti, jog tokios šalys kaip Estija turbūt yra artimesnės rinkos ekonomikai nei Graikija ar net Prancūzija. Apskritai ilgalaikė pinigų sąjungos sėkmė gali labiau priklausyti nuo dabartinių ES narių gebėjimo reformuoti darbo rinkos santykių reglamentavimą, socialinę politiką bei verslo reguliavimą, o ne nuo stojančių šalių (ir taip entuziastingo) pritarimo Sąjungos tikslams.
 
Šiuo pamąstymus galima užbaigti provokuojančiu klausimu – ar referendumo Danijoje rezultatai gali pasikartoti Lietuvoje? Suprantama, Lietuvos situacija yra sunkiai palyginama su Danijos – pastarosios visuomenė tik pritarė esamos situacijos išlaikymui, kurios pagrindinis akcentas yra tai, kad Danija vis dėlto jau beveik trisdešimt metų yra EB/ES narė. Be to, Danijos ekonomikos būklė smarkiai skiriasi nuo Lietuvos. Galiausiai, ne mažiau svarbu tai, kad Danija yra ir NATO narė. Ir vis dėlto galima padaryti keletą apibendrinimų. Pasirinkdami kaip balsuoti tokiais klausimais kaip stojimas į Sąjungą ar nacionalinės valiutos atsisakymas, daugelis žmonių net nebando gilintis į racionalius vertinimus ir skaičiavimus. Priešingu atveju absoliuti dauguma turėjo pasisakyti už Danijos narystę pinigų sąjungoje. Daug kam suprantamesnė yra kalba apie suvereniteto išlaikymą, izoliacijos baimę ir pan., nors tokių “argumentų” įvertinti ir palyginti turbūt neįmanoma. Juk referendumo rezultatus gali įtakoti patys įvairiausi dalykai, pvz. ES politika Austrijos atžvilgiu, turbūt paskatinusi kai kuriuos danus balsuoti “prieš”, tačiau tiesiogiai visiškai nesusijusi su euro įvedimu. Tiesa, integracija nebuvo ir nėra vien ekonominiais motyvais grindžiamas projektas – juk daug ekonomistų ES pasisakė prieš euro įvedimą, o dėl jo poveikio ir perspektyvų nesutariama iki šiol.