Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Kada gyvensime kaip Europos Sąjungoje?

Rūta Vainienė, LLRI viceprezidentė
2001-06-13
Straipsnis, "Veidas"
Kiekvieną kartą, kai tik politikai prabyla apie europinius mokesčius, europinius standartus, europines kainas, išgirstame žmonių klausimus: „O kada gyvensime kaip Europos Sąjungoje, kada ne tik pirksime europinėmis kainomis, bet ir gausime europietiškas algas?“ Tokie žmonių klausimai yra ir suprantami, ir pagrįsti. Žmonės pastebi, jog, nepaisant spartaus teisės aktų harmonizavimo ir vykdomos infrastruktūrinės integracijos, reali ekonominė integracija, pasireiškianti europinio lygio gyvenimo standartais, vyksta kur kas lėčiau, nei norėtųsi.
 
Iš tikrųjų, jei į ES galime lygiuotis panašiu mokesčių, konkurencijos, aplinkos apsaugos ir kitų sričių reglamentavimu, tai gyventojų gaunamos pajamos, palyginti su ES šalių gyventojų pajamomis, atrodo apverktinai. Pasiekti realią ekonominę integraciją, kuri reikštų europines pajamas, europinius pelnus ar europines pensijas, yra kur kas sunkesnis uždavinys nei politinė integracija. Tam nepakanka tik harmonizuoti teisės aktus, priimti įvairiausias programas, ugdyti valdžios administracinius gebėjimus ar taikyti kitas administracines priemones. Ko reikia, kad žmonės pradėtų gyventi geriau?
 
Valdžios misija - netrukdyti
 
Posakis, kad tegul valdžia netrukdo žmonėms dirbti, ir jie patys prasimanys sau veiklos ir užsidirbs, yra tiek pat teisingas, kiek ir pabodęs. Kai kam jis gali pasirodyti skatinantis pernelyg pasyvią valdžią. Galime išgirsti nustebusių: „Ar gali viskas būti taip paprasta? Negi pakanka, kad valdžia nieko nedarytų, o tada jau klestėsime?“ Iš tikrųjų, ne. Netrukdanti valdžia toli gražu nėra neišmananti, neveikli ir neryžtinga valdžia. Greičiau priešingai, iš tokios valdžios laukiama itin daug ryžto, nes ji turės imtis esminių reformų, pasitraukti iš tų sričių, kuriose privati iniciatyva ir veikla būtų efektyvesnė. Ne gana to, tokia valdžia turėtų sukurti teisines prielaidas, kurios leistų žmonės laisvai kūrybingai dirbti ir užsidirbti, įmonėms – nevaržomai gaminti ir parduoti.
 
Priešingai nei Europos šalių, Lietuvos startas rinkos ekonomikos keliu buvo itin pavėluotas. Tuo metu, kai užsienio šalys įgavo ekonomikos augimo pagreitį, Lietuva nėjo pirmyn, ji net nestovėjo vietoje. Ekonomikos santykių raidos ir žmonių mentaliteto ugdymo prasme kiekvieni socializmo metai buvo tvirti žingsniai tolyn nuo iniciatyvaus ir atsakingo žmogaus, tolyn nuo pasiturinčio gyvenimo link visagalės ir visaapimančios valdžios. Būtent todėl norint pavyti užsienio šalis savo ekonomikos plėtros lygiu, nepakanka tik būti tokiems kaip jie ir taikyti tokius pačius įstatymus ar kitus reguliavimus. Reikia būti žymiai atviresniems rinkos santykiams, nes tik jie sukuria tvirtą pagrindą žmonių ekonominei gerovei augti.
 
Rinkos suvaržymus kuria būtent valdžia, todėl siekiantiems geresnio gyvenimo visų pirma reikia ribotos, kompaktiškos ir efektyvios valdžios. Kadangi dalis rinkos apribojimų yra privalomi ketinantiems tapti ES klubo nariais, itin svarbu, kad vietos valdžia neįvestų nebūtinų, papildomų rinkos suvaržymų ar reguliavimų. Tai pagrindinis uždavinys valdžiai, derinant Lietuvos teisės aktus prie ES normų. Ekonomines varžybas, kurios neišvengiamai tęsis ir ES ribose laimės tas, kuris bus atviriausias rinkos santykiams.
 
Rezultatai realios ekonominės integracijos srityje pasireikš kur kas lėčiau, jie nebus tokie apčiuopiami kaip teisės aktų derinimas, jie apskritai sunkiai tiesiogiai siejami su valdžios žingsniais. Galbūt būtent todėl valdžia mieliau įgyvendina matomus ir išmatuojamus teisės aktų derinimo tikslus, nei gerina verslo ir darbo sąlygas, nors greičiausiai puikiai suprantama, kad būtent geresnių verslo ir darbo sąlygų Lietuvos žmonėms reikia labiausiai.
Kūrėjai
Žmogaus pajamų augimas neįsivaizduojamas be paties žmogaus iniciatyvos, noro ir pastangų gyventi geriau. Akivaizdu, kad turtingas gali būti tik dirbantis, tik veikiantis, o ne tingus ir neveiklus žmogus. Darbštumas, iniciatyvumas, kūrybingumas – būtini, nors ir nepakankami. Niekada nepraturtės tas, kuris imsis kitiems žmonėms nereikalingos veiklos. Kuri veikla žmonėms yra reikalingiausia, geriausiai parodo ypatingi rinkos signalai – kainos. Kainos įmanomos tik rinkoje, todėl tai – dar vienas argumentas už rinką, už minimalią valdžią.
 
Žmogus gali būti neįtikėtinai iniciatyvus ir kūrybingas. Tačiau itin dažnai jo kūrybinį polėkį tramdo stereotipai, kad valdžia gali ar turi juo pasirūpinti, garantuoti jam darbą, mokėti pensiją senatvėje, auklėti jo vaikus, gydyti ar sumokėti už gydymą, jei jis susirgs ir t.t. Pasitikėjimo savo jėgomis stoka, iliuzijos, kad ne pats žmogus, o kažkas kitas atsakingas už jo gyvenimą, skatina pasyvumą. Būtent žinojimas, kad yra valdžia, kuri galbūt imsis spręsti kažkieno problemas, skatina žmones verčiau laukti (reikalauti) jos malonių, o ne patiems imtis atsakomybės už savo gerovę. Beje, tokiems lūkesčiams suformuoti žmonės turi pagrindo: valdžia ne tik skelbiasi esanti aktyvi įvairių sričių dalyvė, bet ir konkrečiais veiksmais prisideda prie kai kurių visuomenės grupių problemų sprendimo.
 
Valstybės parama visuomet turi daug pašalinių pasekmių. Norėdama kažkam duoti, valdžia visų pirma turi iš kažko paimti. Tai reiškia, kad valstybės paramos kainą sumoka kiti kuriantys žmonės. Teikdama paramą, valstybė išstumia tas iniciatyvas, kurios neišvengiamai pačios atsirastų rinkoje, ji mažina žmonių iniciatyvumą, gerovę. Būtent todėl valstybės parama iš taisyklės turėtų tapti reta išimtimi. Jei mažinant valstybės paramą tuo pačiu žmogaus iniciatyva būtų išlaisvinama nuo biurokratinių suvaržymų, reguliavimų ir nepakeliamų mokesčių, netrukus sulauktume neįtikėtino žmogaus kūrybos ir veiklos prasiveržimo. Kaip burė, pagauta gaivaus vėjo gūsio.
 
Pelno siekimas - ne nuodėmė
 
Ekonominė veikla šiuolaikiniame pasaulyje neįsivaizduojama be įmonių, t.y. ekonominei veiklai vykdyti specialiai organizuotų darinių. Įmonės taip prigijo, įsišaknijo žmonių sąmonėje, kad itin dažnai jos laikomos savarankiškais personifikuotais veikėjais. Jei nepamirštama, kad įmonės tėra tik tų pačių kuriančių ir savo gerovės siekiančių žmonių įrankis, tokia personifikacija visai netrukdo. Juolab kad įmonių veiklą ne tik reglamentuoja specialūs įstatymai, bet ir paslaugos rinkoje yra diferencijuojamos individualiems klientams ir įmonėms.
 
Žmonėms galioja kūrybos laisvės principas, o įmonėms turi būti taikomas ekonominės veiklos laisvės principas. Kuo mažiau įmonės varžomos, tuo daugiau laiko jos gali skirti savo tiesioginiam darbui, tuo daugiau gali pagaminti ir parduoti, tuo daugiau uždirbti ir daugiau mokėti darbuotojams ar didesnio pelno sąskaita plėtoti verslą, kurti naujas darbo vietas. Galiausiai – daugiau vartoti ir tuo leisti uždirbti kitiems prekių ir paslaugų tiekėjams.
 
Ekonomikos teorija byloja, kad kiekvienas, siekdamas naudos sau, geriausiai prisideda ir prie visos visuomenės gerovės. Būtent todėl nėra jokio pagrindo smerkti ar net bausti įmones už tai, kad jos siekia pelno ir jo gauna (tokių siūlymų, deja, tenka dažnai išgirsti). Priešingai, pelno siekimas yra ir individualaus, ir visuomenės progreso bei gerovės augimo variklis. Pelnas įrodo, kad būtent tos įmonės prekės ar paslaugos yra labiausiai vertinamos rinkoje, jų labiausiai reikia vartotojams. Svarbu, kad pasikeistų požiūris į įmones ir verslą, kad į pelno siekimą nebūtų žiūrima kaip į kažką gėdingo ar nusikalstamo.
 
Turtėjančiųjų mentalitetas
 
Pradžioj būna mintis, žodis, po jų eina tikslingas veiksmas. Netrukus sulaukiama rezultatų. Tai įprasta ir universali vyksmo schema. Galioja ji ir mūsų kalbama tema. Nupieškime šią seką atvirkštine tvarka. Norime gyventi kaip Europos Sąjungoje (rezultatas)? Turime imtis kryptingų, tikslingų gerovės kūrimo veiksmų – plėtoti rinkos santykius kur įmanoma ir kiek įmanoma, skatinti privačią iniciatyvą ir atsakomybę, pelno siekimą. Norime žinoti, ką daryti, kad būtume turtingi? Turime galvoti taip, kaip galvoja turtėjantys. Beje, itin svarbu turtėjančiųjų mentaliteto nesupainioti su atskirais turtingųjų poelgiais, nesusijusiais su pajamų uždirbimu. Taigi turtingai gyvensime tik tada, kai pradėsime mąstyti taip, kaip mąsto sugebantys turtėti.