Hidroenergetikai ir vėjo energetikai prašo didinti jų gaminamos energijos supirkimo kainas. Taip pat prašoma padidinti kompensacijas už biodegalų gamybai naudojamus grūdus. Šie prašymai diskutuotini keletu aspektų.

 

Ekonomiškai nepasiteisinančios energetikos rėmimas didina energijos kainą. Energijos tiekimo įmonės superka elektros energiją iš įvairių gamintojų ir tiekia ją vartotojams. Pagal valstybės numatytą tvarką elektros energija iš gamintojų naudojančių atsinaujinančius energijos šaltinius (toliau tekste - AEŠ) superkama už valstybės nustatytą kainą (tai vadinama Viešuosius interesus atitinkančiomis paslaugomis (VIAP)), o tai didina vartotojams tiekiamos energijos savikainą.

 

Tiesa, išlaidos remti energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių sudarė tik apie penktadalį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąnaudų, o išlaidos šiems interesams sudarė penktadalį elektros energijos gamybos kainos (VKEKK ataskaita, 2006 m.). Tad elektros energijos kaina dėl rėmimo, lyginant su kitų VIAP brangimo (termofikacinių elektrinių gaminamos energijos ir Lietuvos elektrinės rezervinės energijos) kilo nežymiai. Tačiau ši proporcija gali augti didėjant AEŠ energijos gamybos apimtims, kaip tai numatyta ES energetikos strategijoje.

 

Naujų energetinių pajėgumų įdiegimas yra svarbus, ypač turint galvoje laikotarpį tarp Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir naujos atominės elektrinės atidarymo. Tačiau šis faktas negali būti naudojamas ekonomiškai nepagrįstos energijos gamybos skatinimui. Pirma, jei Lietuvoje energijos truks, ją bus galima importuoti iš kitų šalių. Vartotojams nesvarbu, ar brangi energija yra importuojama ar gaminama vietoje – ji vis tiek yra brangi. Be to, neatmestina ir galimybė, kad energija pigs – tuomet dabar ekonomiškai nepagrįstos energijos gamyba nepasiteisins dar labiau. Antra, energija vis dėl to bus brangi, tuomet dabar ekonomiškai nepasiteisinanti energijos gamyba ateityje gali tapti pelninga, o tai yra ekonominis argumentas investuoti. Tačiau energetikos projektai iš esmės yra ilgalaikiai, todėl, jei investuotojai iš tikro tiki, kad energija brangs, jie gali priimti verslo sprendimus taip, kad jėgainės pradėtų veikti tada, kada to reikės. Kitaip tariant, sėkmingi produktai rinkoje pasirodo tada, kada jų reikia.

 

Dėl tos pačios priežasties, politiškai motyvuojant išpopuliarinti biodegalų neįmanoma, nes bet koks įsikišimas į vieną rinką, veikia kitas. Biodegalų gamybos skatinimas mažina produkcijos (pvz., grūdai) ir resursų (pvz., žemė) dalį skiriamą maisto gamybai. To pasekmė – žaliavos kainos augimas, kuris paskui save tempia ir maisto kainas. Be abejo, rinkos į tai reaguos ir tikėtina, kad žemės ūkio produkcijos gamybos apimtys plėsis. Bet jei produkcijos auginimas biodegalams ir toliau bus skatinamas, o ypač, jei parama bus dar didinama, tuomet visiškai tikėtina, kad net ir žemės ūkio produkcijos kiekio padidėjimas bus skirtas biodegalų, o ne maisto gamybai.

 

Net ekologiniai biodegalų aspektai yra ginčytini, ypač žinant, kokio energijos kiekio reikia biodegalų gamybai, koks dėl suintensyvėjusios žemdirbystės galimas poveikis aplinkai ir minimalus poveikis CO2 emisijų mažinimui. OECD pirmos kartos biodegalams kelia visiškai pagrįstą klausimą „Ar vaistas nėra blogesnis už ligą“. Tik šioje vietoje reikėtų susilaikyti nuo populiarių kaltinimų verslininkams. Ne verslininkai sugalvojo iš grūdų gaminti kurą, o politikai; verslininkai tik vykdo šį centrinio planavimo dvasia atsiduodantį pavedimą.

 

Tai, kad hidroenergijos plėtrą stabdo aplinkosauginiai reikalavimai yra tiesa. Tačiau šioje vietoje vėl reikėtų įsitikinti tokių hidroenergetinių projektų ekonominiu pagrįstumu. Ar energiją gaminti apsimoka dėl to, kad ji gali konkuruoti rinkoje, ar tik dėl to, kad energija superkama valstybės nustatyta kaina? Kitaip tariant, kas suks turbinas: vanduo ar subsidijos? Čia susidaro kurioziška situacija: viena ranka valstybė skatina eksploatuoti hidro energiją, kita ranka, saugo upes nuo ūkinės veiklos. Pasaulyje situacija panaši: ir mėgstama deklaruoti būtinybę išsaugoti miškus, džiungles, nepaliestus gamtos kampelius, ir tuo pat metu skatinama plėsti dirbamos žemės ūkio plotus ir auginti energetinius augalus.

 

Kalbant plačiau, ekonomika ir ekologija neretai atsiduria skirtingose barikadų pusėse. Ne dėl to, kad šalys nesilaiko tariamų „darnaus“, „tvaraus“ ar „socialiai atsakingo“ vystymosi principų, o dėl to, kad nėra objektyvaus ekonominio resursų paskirstymo. Šiuo metu nuosavybės teises į gamtą (kaip ir į daugelį kitų dalykų) yra pasisavinusi valstybė. Rinkos mechanizmas, kuris pvz., paskirstytų, kur stovi elektrinė, o kur neršia žuvys, veikti negali, nes valstybė, skirtingai nuo privataus subjekto, iš esmės nėra suinteresuota optimizuoti turimų resursų naudojimo. Dėl tos pačios priežasties nėra objektyvaus atsakymo į klausimą, kiek ir kokių saugotinų teritorijų reikia, nors visi supranta, kad visiškai išsaugoti gamtos vis tiek nepavyks.

 

Ekonomiškai nepasiteisinančių produktų rėmimas kainuoja du kartus: pirmą kartą mokesčių mokėtojų pinigais išmokėtais subsidijų pavidalu, antrą – padidėjusiomis produkto kainomis vartotojams (o gali dar ir trečią - padidėjusiomis susijusių produktų kainomis). Argumentai, kad tokie produktai ilgainiui atpigs dėl inovacijų ir masto ekonomijos yra teisingi tik iš dalies, o masto ekonomijos argumentą galima taikyti bet kokiam produktui. Technologinis progresas, be abejo, sumažins tokios energijos gamybos kainas, bet būtent todėl ir reikėtų palaukti, kol atsiras ekonomiškai pasiteisinančios technologijos (pvz., antros kartos biodegalai), o ne leisti pinigus brangiai ir neefektyviai energijai.