Dalyvavo 44 iš 141, už – 26 (daugiausia konservatoriai), prieš – 0, susilaikė 18. Tokia balsų „dauguma“ Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų priemonių stabdant kainų augimą ir infliaciją“.

Seimas ragina Vyriausybę imtis realių priemonių ir „visomis valstybės turimomis galiomis stabdyti maisto bei energetikos produktų ir paslaugų kainų augimą“. Seimas numato tuziną priemonių, pusė jų – apie priemones valstybiniame sektoriuje, dalis – apie suvaržymus privačiam sektoriui, o viena – apie visus Lietuvos gyventojus.

Pastaroji skamba taip: „atkurti realias Lietuvos banko funkcijas, kad jis galėtų vykdyti aktyvią valstybės pinigų politiką“. Verčiu į žmonių kalbą – atsieti litą nuo euro ir leisti (liepti) Lietuvos bankui su pinigais elgtis, kaip jis mano būsiant geriau. Pinigus atimti iš rinkos, iš žmonių, ir įteikti valstybinei pinigų ministerijai.

Pareiškimai, kad litą reikia atsieti nuo euro, pasigirsta su kiekvienu ekonomikos suklupimu, tačiau tokio riebaus pareiškimo Seimo vardu dar nebuvo per keturiolikos valiutų valdybos, padariusios litą stabiliu pinigu, metų istoriją. Su užsienio valiuta griežtai susietas litas pergyveno bankų krizę, pergyveno Rusijos krizę, pergyveno persiejimą nuo dolerio prie euro ir įgavo tvirtą žmonių pasitikėjimą. Ar infliacijai žaboti reikia nugiljotinuoti Lietuvos ekonomikai stabilumą suteikusią valiutų valdybą?

Kaina yra prekės ir pinigų santykis, nieko daugiau. Kai daugėja pinigų, o prekių nedaugėja, kainos auga. Jei pinigų mažėja, o prekių tiek pat - kainos krenta. Jei pinigų nedaugėja, o prekių kiekis taip pat nesikeičia, gali vykti tik struktūriniai kainų pasikeitimai, vienos prekės pinga, kitos – brangsta. Valstybinė statistika šiuo atveju gali fiksuoti tik prekių krepšelio kainų pasikeitimą, bet ne visų prekių kainų augimą. Tai - elementarioji ekonomika.

Paprastai šalyse pinigų daugėja todėl, kad jų „iš oro“ prispausdina centrinis bankas, skolina komerciniams bankams, o šie – rinkos dalyviams, dažnai – ir vyriausybėms. Lietuvoje dėl veikiančios valiutų valdybos centrinis bankas pinigus leidžia ne „iš oro“, bet už eurus. Galima sakyti, kad Lietuvoje yra tie patys eurai, tik skirtingais banknotais. Centrinis bankas Lietuvoje pinigų nedaugina, o tik euro banknotus iškeičia į kitokio dizaino litų banknotus. Jei centrinis bankas pinigų nedaugina (eurų juk jis neemituoja), o prekių jis taipogi negamina, tai Lietuvoje veikiantis valiutų valdybos principais veikiantis centrinis bankas ir infliacija Lietuvoje neturi nieko bendro.

Taigi, kainos kyla ne todėl, kad litas susietas su euru. Lietuvoje kainos kyla visai dėl kitų priežasčių. Lietuvoje iš tikro daugėja pinigų, tačiau dėl visai kitų priežasčių. Kaip žinome, Lietuvoje pinigai negaminami, jie uždirbami – turime pirma turėti papildomą eurą, kad gautume papildomą litą. Iš kur gi tas eurų lietus Lietuvoje? Be skaičių, bet eiliškumas maždaug toks: ES parama, valstybės užsienio skola, emigrantų pervedimai. Ar reikia tęsti, kurios priemonės būtų efektyviausios, mažinant infliaciją?

Dar yra sakoma, kad kainos kyla dėl to, kad brangsta ištekliai. Viskas būtų taip, tačiau jei pinigų kiekis nesikeistų, kitos kainos turėtų kristi – paprasčiausiai neliktų už ką jas pirkti. Tad „kaštų“ argumentą padėkime į šoną.

Pinigai, kaip ekonomikos reiškinys, atsirado rinkoje, tarp žmonių. Pinigai rinkoje radosi kaip universali prekė mainams palengvinti. Pinigų istorija rinkoje baigėsi aukso ir sidabro pinigais. Aukso ir sidabro negali gauti „iš oro“. Gali tik kasti iš žemės, o tam reikia daug darbo įdėti. Bet kuriuo atveju, ištekliai riboti. Ilgainiui valdžia pastebėjo, kad iš pinigų galima uždirbti, jei juos imsi padirbinėti. Na, pradėjo nuo to, kad imta skiesti auksą, sidabrą pigesniais metalais, o baigta tuo, kad pinigų emisija monopolizuota ir nacionalizuota, o šimto litų banknotas nekainuoja nė lito.

Apibendrinu: valdžia atėmė pinigus iš rinkos ir pavertė juos ne universalia preke mainams palengvinti, o kaip manipuliacijų rinka įrankiu. Kur šuo pakastas? Ogi tame, kad nebe rinka, nebe darbas, nebe riboti ištekliai lemia, kiek rinkoje bus pinigų. Lemia centrinis bankas, o kitaip tariant konkretus žmogus ar maža jų grupelė, kuri priima galutinį sprendimą. Nes išleisti naujus pinigus beveik nieko nebekainuoja, nereikia kasti, perdirbti, gali įjungti spausdinimo mašiną ir turi papildomų pinigų. Nori – gali susiurbti pinigus atgal. Bet gėrybių nuo to juk daugiau nėra!

Žmonių gerovė priklauso ne nuo pinigų, o nuo pagamintų gėrybių kiekio. Iš pinigų reikalaujama tik vieno – kad jų kiekis rinkoje nepriklausytų nuo sprendimų priėmėjo nuotaikos, turimų žinių, politinių žaidimų ar kitų subjektyvių dalykų. Tačiau, centrinis bankas, vykdydamas aktyvią pinigų politiką, veikia kaip tik priešingai! Ir tik centrinio banko galių suvaržymas priartina pinigus arčiau prie rinkos, o ne konkretaus žmogaus sprendimų.

Būkime budrūs! Po antiinfliacinėmis priemonėmis paslėptoji priemonė „atkurti realias centrinio banko funkcijas“ infliaciją žabos ten, kur pati nesukūrė. O tai labai pavojinga. Tai reiškia, kad centriniam bankui bus liepiama voliuntaristiškai kištis į pinigų kiekį, palūkanų normas.

Tarsi domino efektas tai palies kiekvieną iš mūsų, nes VISŲ centrinio banko veiksmų pasekmė visuomet yra gėrybių perskirstymas. Perdalyti tai, ką sukuriame kiekvienas pagal savo sugebėjimus. Kaip perdalyti, ką praturtinti, o ką nuskurdinti?

Spręs Seimo rezoliucijos projektą pateikęs ponas A.Matulevičius ir Co. Kuriantys gėrybes yra tik patrankų mėsa politikuojančių manipuliatorių rankose.