Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Kaip išvengti prievartinio kreditavimo mokesčiais

Kaetana Leontjeva, LLRI ekspertė
2009-02-23
Straipsnis, "Mokesčių žinios"
Pablogėjus šalies ekonominei situacijai, išryškėjo Lietuvos mokesčių sistemos problemos ir spragos. Įmonėms šiuo metu sunkumų kelia ne tiktai menkos galimybės pasiskolinti iš bankų, augantys įmonių tarpusavio įsiskolinimai ir kitos su bloga padėtimi ūkyje susijusios problemos, bet ir mokesčių sistemos trūkumai. Opiausi jų – prievolė mokėti avansinį pelno mokestį, vilkinimas grąžinant permokėtą PVM bei valstybės ir verslo tarpusavio skolų užskaitos nebuvimas. Norint padėti verslui išgyventi dabartinį sunkmetį, pagrindine verslo skatinimo priemone turėtų būti šių mokestinių problemų šalinimas, taip pat ir nulinio pelno mokesčio tarifo reinvestuotam pelnui įvedimas.
 
 
Būtinybė įteisinti valstybės ir verslo tarpusavio skolųužskaitą tapo akivaizdi praėjusių metų pabaigoje, kai viešojo sektoriaus įsiskolinimai įmonėms ir dėl to atsiradęs apyvartinių lėšų stygius neleido įmonėms laiku vykdyti mokesčių mokėjimo prievolių. Šioje situacijoje dviejų tipų kreditoriai – valstybė arba įmonės – turi skirtingas skolos grąžinimo sąlygas, taip pat ir skirtingas delspinigių skaičiavimo metodikas.
 
 
Kai nesurenkamos biudžeto pajamos, biudžeto lėšos pradedamos skirstyti pagal spalio mėnesio LR Vyriausybės nutarimu patvirtintus prioritetus. Pagal šį nutarimą prioritetais laikomi turtiniai įsipareigojimai, susiję su valstybės skola, ir įmokos į ES biudžetą; prekių ir paslaugų naudojimas, materialiojo ir nematerialiojo turto įsigijimo išlaidos yra prioritetų sąrašo gale. Tačiau jei valstybės skola pirmoje vietoje, kodėl ten pat neturėtų būti ir valstybės įsiskolinimai? Nors tai skirtingų formų įsipareigojimai (vieniems valstybė skolinga, nes jie paskolino, kitiems – nes uždelsė sumokėti už atliktus darbus ar paslaugas), visi kreditoriai turėtų būti traktuojami vienodai.
 
Mokesčių nesumokančiai įmonei valstybė skaičiuoja delspinigius, skiria baudą; įmonė tokių svertų savo arsenale neturi. Ji gali kreiptis į teismą, tačiau lėšos, kurias ji gautų už įsipareigojimų nevykdymą, sudarytų apie 5 proc. metinių palūkanų, o finansų ministro įsakymu nustatytas delspinigių dydis yra net 0,04 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną. Vadinasi, įmonei 1 mln. Lt metus skolinga valstybė mokėtų 50 tūkst. Lt, o tą pačią mokesčių sumą metus skolinga įmonė valstybei mokėtų net 146 tūkst. delspinigių.
 
Skirtingai nuo privačių skolininkų, dėl skolos grąžinimo terminų ar kitų sankcijų (pvz. sąskaitų arešto) su valstybe derėtis gali būti sunku. Viena įmonė, kuriai buvo smarkiai įsiskolinusios kelios savivaldybės ir kuri dėl to nesugebėjo laiku sumokėti mokesčių, bandė derėtis, kad mokesčių administratorius nuimtų areštą nuo įmonės sąskaitos. Tačiau jau susitarus, kad bus nuimtas areštas, įmonei buvo atsiųstas dar iki derybų priimtas sprendimas „priverstine tvarka vykdyti mokesčių sumokėjimą“, kuriame buvo priskaičiuota didelė suma delspinigių.
 
 
Tai yra galimybė stumti įmones bankroto link ir ją būtina nedelsiant pašalinti. Pirmasis žingsnis jau žengtas – Seimo komitetai svarsto nutarimo „Dėl valstybės ir verslo tarpusavio skolų užskaitymo“ projektą; būtina jį kuo skubiau priimti ir pradėti rengti  tai reglamentuojančius teisės aktų pakeitimus. Turi būti numatytas paprastas (gal net automatiškas) mechanizmas, kaip tiksliai užskaita vyktų, kad įmonėms netektų papildomai derėtis su mokesčių administratoriumi dėl leidimo tą užskaitą taikyti ir kitų sąlygų. Skaidri užskaitos procedūra leistų užtikrinti, kad visoms įmonėms suteikiamos vienodos sąlygos. Kita vertus, įteisinus galimybę valstybės ar savivaldybių įsiskolinimus traktuoti kaip mokesčių sumokėjimą, turi būti apribota įsiskolinusių savivaldybių galimybė skelbti naujus viešuosius pirkimus, siekiant išvengti piktnaudžiavimų naująja tvarka.
 
Kita įmonių pinigų srautus nustekenanti problema – avansinis pelno mokestis. Jo skaičiavimo metodika pritaikyta ekonomikos augimo laikotarpiui, tačiau sunkmečiu ji gali tapti paskutiniu lašu, įstumiančiu įmones į bankrotą. Kiekvieno mokestinio laikotarpio pradžioje įmonės gali pasirinkti,  avansinį pelno mokestį mokėti arba pagal praėjusių metų veiklos rezultatus arba pagal numatomą mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumą. Mažai kas rinkdavosi antrąjį variantą, nes jis baudžia įmones už netikslų prognozavimą: jei įmonės numatyta ir sumokėta avansinio pelno mokesčio suma sudaro mažiau kaip 80 proc. faktiškos metinio pelno mokesčio sumos, nuo kiekvieną ketvirtį nesumokėtos avansinio pelno mokesčio sumos skaičiuojami delspinigiai. Pasirinkus šį variantą, įmonei tektų ribotus išteklius skirti nuolatiniam pelno prognozavimui, norint sumažinti netikslaus prognozavimo ir iš to išplaukiančio delspinigių mokėjimo tikimybę. Suprantama, sunkmečiu įmonės ištekliai turi būti skiriami tam, kad ji išgyventų, o ne tam, kad tiksliai prognozuotų įmokas į valstybės biudžetą.
 
 
Taigi dauguma įmonių moka avansinį pelno mokestį pagal praėjusių deklaruotų metų rezultatus. Šis variantas palankus tada, kai ekonomika auga. Sunkmečiu, kai pelningumas nenuspėjamas, įmonėms stinga apyvartinių lėšų, o galimybių pasiskolinti beveik nėra, avansinis pelno mokesčio mokėjimas pagal ankstesnius rezultatus gali tapti mirties nuosprendžiu daugeliui įmonių. Juk vargu ar dažna įmonė 2009 m. pirmus tris ketvirčius galės pasigirti tokiu pačiu pelnu kaip 2007 m., pagal kurį apskaičiuojamas mokestis. Panaikinti avansinio pelno mokesčio mokėjimą (bent jau mažoms įmonėms) buvo vienas siūlymų, kuriuos LLRI teikė Vyriausybės programos priemonių planui. Jis turėtų būti viena iš priemonių, padėsiančių išvengti masinių įmonių bankrotų.
 
 
Vilkinimas grąžinant permokėtą PVM mažina įmonių apyvartines lėšas, tad ir ši mokesčių sistemos problema neigiamai veikia įmonių finansinę padėtį. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčių permoką pagrįstumą, taip pat jis gali pradėti ir mokestinį patikrinimą. Stingant biudžeto lėšų permokėtam PVM grąžinti, mokesčių administratorius gali pradėti daug mokestinių patikrinimų. Pagrindinė šios sistemos yda, kad baigus mokestinį patikrinimą, net jei įmonės prašymas ir buvo pagrįstas, jokių delspinigių už jau po patikrinimo grąžintą PVM ji negaus. Kaip žinome, mokestinis patikrinimas įmonėje gali trukti 90 dienų, o mokesčių inspekcijoje patikrinimo laikotarpis apskritai neribojamas. Taigi masinis vilkinimas grąžinant permokėtą PVM yra galimybė valstybei gauti kreditą, nemokant jokių palūkanų. Tačiau naudodamasi šiuo kreditavimo šaltiniu, valstybė piktnaudžiauja žmonių pasitikėjimu; ilgai vilkinant PVM grąžinimą, gali nebelikti PVM nešančios vištos. Todėl būtina kuo skubiau papildyti Mokesčių administravimo įstatymą nuostata, kad po mokestinio patikrinimo nustačius, jog mokesčių mokėtojo prašymas grąžinti mokesčio permoką buvo pagrįstas, mokesčių administratorius privalo sugrąžinti permoką su priskaičiuotais delspinigiais (skaičiuojamais bent nuo 30-os dienos nuo prašymo gavimo dienos, t. y. nuo termino grąžinti permokėtą sumą). Pradėjus skaičiuoti delspinigius, atsirastų abipusis suinteresuotumas kuo greičiau sugrąžinti permokėtą PVM ir PVM grąžinimo mechanizmas taptų labiau subalansuotas.
 
 
Pagrindine investicijų skatininimo priemone, ypač ekonominiu sunkmečiu, turi būti pelno mokesčio panaikinimas nepaskirstytam pelnui arba nulinis tarifas reinvestuotam pelnui. Tokį pasiūlymą LLRI taip pat pateikė Vyriausybės programos priemonių planui. Šios pelno mokesčio reformos esmė – apmokestinamas tiktai paskirstytas pelnas (dividendai), o įmonėje paliktos lėšos neapmokestinamos. Panašus modelis jau buvo pradėtas taikyti Lietuvoje: nuo 1995 metų visų įmonių reinvestuotam pelnui buvo taikomas mažesnis – 10 procentų pelno mokesčio tarifas, o nuo 1997 iki 2002 metų reinvesticijoms buvo taikomas nulinis pelno mokesčio tarifas. Reinvestuoto pelno neapmokestinimas padėjo pagrindus Lietuvos ekonomikos augimui. Gyvavęs modelis nuo siūlomo skiriasi tuo, kad anksčiau neapmokestinamos buvo tik tam tikros investicijos, taigi išliko su pelno mokesčio bazės apskaičiavimu susijusi apskaita. Siūloma reforma panaikintų pagrindines pelno mokesčio ydas – subjektyvią mokesčio bazę, dideles su mokesčio bazės apskaičiavimu susijusias išlaidas, kurios yra regresyvios, t.y. kuo mažesnė įmonė, tuo santykinai didesnės apskaičiavimo išlaidos. Nulinis tarifas reinvestuotam pelnui padidintų įmonių apyvartines lėšas, skatintų tas lėšas investuoti, padėtų įmonėms išgyventi šį sunkų periodą. Taigi priemonių verslo padėčiai gerinti yra, reikia tik paprastų sveiko proto sprendimų joms įgyvendinti.