Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Kam reikalinga regioninė politika?

Remigijus Šimašius, LLRI vyresnysis ekspertas
2004-03-22
Komentaras, Delfi.lt
Regioninė politika tampa vis madingesnė. Lietuva kaip regionas ruošiasi iš jos daug laimėti ir pasipinigauti iš ES struktūrinių fondų. Pačios Lietuvos viduje taip pat vis labiau akcentuojamas regioninis matmuo.
Atskirai apie ES paramą Lietuvai kaip skurdesniam jos regionui šiandien nekalbėsim, nors milžiniškas entuziazmas dėl struktūrinių fondų tikrai perdėtas. Tačiau ką reiškia regioninė politika Lietuvoje ir kam ji naudinga?
 
Regioninė politika Lietuvoje
 
Kas yra regioninė politika - suprantama įvairiai. Pirmiausia tai tiesiog centrinis planavimas: nustatoma, kur ir kas turi būti daroma, kas ir kaip plėtojama. Kadangi toks valdymas susikompromitavęs ir net nebesiūlomas, nemanau, kad jis vertas atskiro aptarimo. Tačiau siaurąja prasme regioninė politika yra ypač madinga ir realizuojama, todėl aptarsiu pastarąją. Tai atskirų (paprastai – atsilikusių) regionų plėtros skatinimas. Kitaip tariant, regionų protegavimas bendro katilo, t.y. visų regionų, sąskaita.
 
Regioninė politika ir šiandien Lietuvoje vykdoma aktyviai: jau vien lėšų perskirstymas formuojant savivaldybių biudžetus yra didžiulės svarbos priemonė. Vienose savivaldybėse lieka visi joje surinkti gyventojų pajamų mokesčiai ir dar pridedama valstybės dotacija, kitose – mažiau nei pusė. Regioniniai prioritetai taikomi kuo įvairiausiose valstybės veiklos ir finansavimo srityse.
 
Laimėtojai ir pralaimėtojai
 
Gali susidaryti įspūdis, kad vykdant regioninę politiką pralaimėtojai yra stipresni regionai, laimėtojai – silpnesni regionai. Tačiau tai būtų paviršutiniškas ir iškreiptas vaizdas. Lietuvos provincijos gyventojai gal ir ne visuomet su pagrįstais priekaištais kaltina didžiuosius miestus dėl jų dominavimo, bet negalima sakyti, kad šie priekaištai be pagrindo. Neretai pagrindinis motyvas regioniniame perskirstyme yra ne Lietuvos žmonės, o Lietuvos „veidas“, taigi, sostinė, didieji miestai ir kurortai. Galiausiai, įsivėlę į bendro katilo dalybas, niekada nebeatrasime, kas iš jo pasrėbė daugiau. Aišku tik viena – laimi tas, kas katilą faktiškai kontroliuoja. Šiuo atveju - centrinė vyriausybė. Pralaimi tas, kas katilą finansuoja. Šiuo atveju – mokesčių mokėtojai.
 
Kodėl gi tada regioninę politiką palaiko regionai? Ieškodami atsakymo turime įvardyti, kad šioje politikoje balsą turi kelios skirtingos interesų grupės - regionų, gaunančių daugiau paramos, nei sumoka įnašų jų piliečiai ir biurokratija; regionų, gaunančių mažiau, nei sumoka įnašų piliečiai ir biurokratija; regioninės politikos vykdytojai.
Regioninės politikos populiarumą didžia dalimi lemia tai, kad paprastai neturtingųjų yra daugiau nei turtingųjų. Čia verta atkreipti dėmesį į paprastą demokratijos triuką: kalbėdami apie regionus, labiau linkstame vadovautis principu vienas regionas – vienas balsas, o ne vienas žmogus – vienas balsas. Taip skaičiuojant kiekio prasme labiau atstovaujami tampa neturtingi regionai, nors galbūt daugiau žmonių gyvena turtingesniuose (o tai juk natūralu – žmonės linkę gyventi ten, kur sąlygos gerovei geresnės).
 
Dar svarbesnis regioninės politikos patrauklumo veiksnys yra tas, kad apsisprendžiant dėl regioninės politikos paprastai visi tikisi gauti, o ne duoti (nors daugelio viltys ir liks tik viltimis). Neatsitiktinai daugelis regionų viešumoje bando pasirodyti ne iš gerosios, o iš blogosios pusės, ne koks jis pažangus, o koks atsilikęs. Akivaizdu, kokią įtaką tai turi vietinės valdžios motyvacijai savo veiksmais gerinti padėtį, sudaryti sąlygas privačiam problemų sprendimui.
 
Per regioninę politiką į regionines aklavietes
 
Tačiau svarbiausi regioninės politikos pralaimėtojai yra žmonės ir iš proteguojamų, ir iš finansiškai skriaudžiamų, ir iš turtingų, ir iš neturtingų regionų. Visų pirma regioninė politika reikalauja mokesčių naštos didinimo. Tai, greta kitų mokesčių naštos sukeliamų problemų, reiškia, kad žmonių apsisprendimas, ką veikti su jų pinigais, tampa valdžios politiniu sprendimu. Be to, ji stabdo natūralią žmonių poreikius atspindinčią regionų raidą.
 
Juk sąlygos žmonių veiklai skirtingose geografinėse vietose yra skirtingos (geografinės sąlygos, istoriškai žmogaus sukurtos sąlygos: infrastruktūra, kitos investicijos). Regionų nevienodumas yra faktas, su kuriuo tenka taikstytis lygiai taip pat, kaip ir su tuo, kad žiemą dienos trumpesnės. Bandymas suvienodinti regionus yra neįmanomas (nes kokybiniai skirtumai vis tiek išliks), labai brangus (nes tenka kalbėti apie išteklių perskirstymą) ir skurdinantis pasiturinčius regionus (nes centralizuotas vienodinimas būtų daromas jų sąskaita), o kartu ir visą visuomenę.
 
Regioninė politika tampa papildomu stabdžiu konkretiems žmonėms persikelti ten, kur gali tikėtis geresnio gyvenimo. Sukuriama iliuzija, kad gyvenant bet kur, gali ir turi teisę gyventi kaip ir ten, kur gyvenimas yra geriausias. Deja, šios iliuzijos realizavimui visuose regionuose reikia tokių lėšų, kurių neįmanoma generuoti jokioje visuomenėje.
 
Tačiau iškyla klausimas, ką daryti su tomis vietomis, kurios jau ir taip atsilikusios, bus neremiamos, dėl to jas paliks darbščiausieji ir iniciatyviausieji, dėl to regionai dar labiau skurs? Atsakymas - bet kurios politikos tikslas turi būti ne regionas, o žmogus. Todėl net jei imamasi pagalbos, padėti taip pat reikia žmogui, kuris pasirinks regioną, o ne regionui, kurį norime pasirinkti paskatinti.
 
Pastaruoju metu teko matyti nemažai siūlomų „sėkmės formulių“ – kas turi būti sukurta šalyje ar regione, kad ji klestėtų. Rasime čia tokius rodiklius kaip įmonių skaičius, smulkių įmonių skaičius, viena ar kita infrastruktūra, žinių ekonomika, mokykla ir t.t. Tačiau tai juk lenkia prie vienodų standartų visiems, o regionai juk neturi būti vienodi – tai sunaikintų regioninius pranašumus, pagrindinį klestėjimo veiksnį. Netgi regionai, kuriuose nėra daug įmonių (o jų buvimas dažnai įvardijamas kaip būtinybė gerovei), žmonės gali gyventi ne blogiau nei regionuose, kur yra daug įmonių (pavyzdžiui, pensininkų pamėgti regionai). Be to, trukdant išryškėti lyginamiesiems pranašumams, sukuriami dirbtiniai, neturintys geros perspektyvos centrai, kurie vėliau sunyksta arba yra brangiai gelbėjami. Lietuvoje tokių pavyzdžių turime apsčiai.
 
Taigi, regioninė politika yra nereikalingas išteklių švaistymas arba tiesiog savanaudiškas būdas vieniems gyventi kitų sąskaita. Regioninės politikos atsisakymas nėra paprastas, ir ypač sunku ji priimti psichologiškai. Tačiau šios pasekmės būtų neabejotinai mažesnė blogybė nei išteklių švaistymas vaikantis nepasiekiamo ir nereikalingo tikslo.