Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Kam stimulas - o kam jo kaina

Rūta Vainienė, LLRI prezidentė
2009-09-21
Komentaras, "Veidas"
Klausantis diskusijų apie ekonomiką susidaro įspūdis, kad Lietuvai išbristi iš krizės trukdo tik tai, kad neveikia ekonomikos skatinimo planas. Esą, tokius stimulų planus vykdo visos šalys, ir būtent tai lemia, kad jos iš krizės brenda sėkmingiau. Stimulas šiame kontekste yra lygu valdžios duodami ar skolinami pinigai verslui. Lietuvoje taip pat numatyta pinigų verslui, o neva didžiausia bėda, kad šių pinigų neįmanoma „paimti“, o jei ir pavyktų gauti, jų per mažai. Tai pateikiama kaip kone vienintelė problema, kurią išsprendus suklestėsime. Tačiau viskas nėra taip, kaip čia nupasakota. Stimulų planai ir kainuoja, ir niekaip negali pagerinti gyvenimo.
 
Pradžioje - praktinės tiesos. Kad valdžia kam nors duotų pinigų, ji turi pati jų gauti. Mėginimai gauti pinigų, keliant mokesčius – išmėginti ir patyrę fiasko. Kuo daugiau keli – tuo mažiau surenki. Skatinimo fondan mokesčius kažkas turėtų sunešti, atitraukti nuo savęs, nuo savo šeimos, nuo vaikų, nuo investicijų, nuo darbuotojų ir taip toliau. Kitas būdas – valstybei pasiskolinti ir tada išdalinti. Pirma, kad skolintis net ir valdžiai dabar yra brangu. Antra, kai bankai paskolina valdžiai, jiems tiesiog fiziškai lieka mažiau pinigų skolinti verslui ar žmonėms. Skolintis užsienyje valdžia vis dar gali – tačiau visas skolas reikės grąžinti. Skola – ne dovana. Grąžins ne kas kitas, o tie patys mokesčių mokėtojai. Yra ir tokių, kurie rypauja, kad Lietuva pati neprisispausdina pinigų ir jais neapdalina mūsų. Pinigų spausdinimo klausimu argumentų išsakyta daug. Pradedant merkantilistiniais - kad tai neapsimoka, nes visi prasiskolinę eurais. Baigiant esminiais – kad sugriovus pinigų stabilumą ir taip perdalijus gėrybes, ubagauti eisime visi ir ilgam.
 
Skatinimo planai turi ne tik praktinę pinigų stygiaus pusę. Bet yra ir kita- esminė – ar skatinimo planų apskritai reikia? Ar paimdama iš vienų ir atiduodama kitiems, valdžia padarys gerą darbą ir išgelbės ekonomiką? Trumpuoju laikotarpiu tokia iliuzija gali susidaryti. Štai kad ir išreklamuota, bet gėdinga Barclays atėjimo į Lietuvą istoriją – šie gaus valdžios dotaciją už tai, kad savo IT skyriui pasirinko Lietuvą. Tai štai apie ką vyko valdžios ir Barclays derybos! Žinoma, o apie ką gi su Ūkio ministru jie galėjo kalbėti? Ne apie darbo kainą ar kvalifikaciją, ne apie biuro kainą - kuo gi čia ministras gali padėti? Ir net ne apie Darbo kodeksą, ne apie mokesčių dydį – valdžios pozicija nelengvinti šių naštų jau pademonstruota veiksmais. O štai pinigų valdžia duoti gali! Parodomajam investuotojui ji tiesiog sumažino efektyviąją mokesčių naštą. Nesunku nuspėti, kaip po tokios žinios jaučiasi kiti Lietuvos verslai., kurie negavo ne tik dotacijos, bet su kuriems valdžia delsia mokėti už prekes ar paslaugas. Kurie gal būtų plėtęsi ar steigęsi, bet to nepadarys, nes mokesčius valdžia užaugino. Gi Barclays pavyzdys matomas ir konkretus, vertas viršelio, o nukentėjusieji – anoniminiai ir nežinomi.
 
Stimulų istorijų baigtis ilguoju laikotarpiu visiems yra vienoda. Jei stimuliuojama pinigais iš spausdinimo preso, mus lydės nuolat atsikartojantys verslo ciklai, infliacija, nenuspėjamumas, netaupymas ir kitos nesuskaičiuojamos blogybės. Jei stimuliuojama biudžeto lėšomis – mokesčius kels dabar arba nefinansuos, pavyzdžiui, studento krepšelių. Jei skolinsis, tai mokesčius kels ateity ar jų nemažins, kai tai bus būtina. Liepto galą stimulų planai prieina visur ir visada – tik skirtingos formos nusileidimu – W, L ar žaibo. Net ir toje pačioje stimulų tėvynėje Amerikoje – vos tik vertinantys dolerį atsitokės, kad jis tėra viso labo neįvykdomas nuvertėjantis pažadas - nustos jo norėti. Prašys kažko rimtesnio, pavyzdžiui, aukso- tokių simptomų rinkoje jau esama. Iš ko tada veiks stimulų planas ir kaip reiks grąžinti skolas?
 
Ir vis tik stimuliuoti ekonomiką galima ir reikia. Tik geriausi stimulai glūdi ne piniguose, o verslo sąlygose. Kartojamės jau devyniolika metų siūlydami nulinį pelno mokesčio tarifą, darbo santykių lankstumą, teritorijų planavimo paprastumą, Sodros reformą, sveikatos reformą ir gausybę didesnių ar mažesnių pasiūlymų. Juos įvykdžius, nereikėtų dejuoti, kad derantis su investuotojais konkuruojame su kitomis šalimis, siūlančiomis išskirtines malones – pinigus, teritorijas, infrastruktūras. Derybinės pozicijos būtų kitokios – nereikėtų primokėti, kad investuotojai pasirinktų investicijų vargo šalį.