Vertybinių popierių rinkos plėtra galima tik tuomet, kai rinkos dalyvių nauda iš dalyvavimo rinkoje yra didesnė už jų patiriamas tiesiogines ir netiesiogines sąnaudas. Tenka konstatuoti, kad dėl nepagrįstų suvaržymų, kurių yra išties daug, ir kitų priežasčių bendrovėms nenaudinga būti atviro tipo bendrovėmis, finansuoti savo veiklą iš emisijų vertybinių popierių rinkoje. Paminėsiu keletą problemų.

          

Pavyzdžiui, Akcinių bendrovių įstatymas draudžia bendrovėms platinti akcijas rinkoje mažesne kaina nei nominali jų vertė. Be to, siekiant apsaugoti akcininkus, įstatymas riboja bendrovių galimybes sumažinti nominalią akcijų vertę, kurią bendrovės gali sumažinti praktiškai tik sukauptų nuostolių suma. Tai reiškia, kad jeigu bendrovės akcijų kaina rinkoje yra mažesnė už nominalią vertę ir bendrovė neturi pakankamai nuostolių, sumažinti nominalią akcijų vertę ir išplatinti akcijų emisiją galimybių nėra. Reikia pažymėti, kad akcijų ir tuo pačiu turto rinkos vertė priklauso nuo situacijos vidaus ir užsienio rinkose, todėl esti svyravimų į vieną ar kitą pusę nuo nominalios vertės. Tik rinkos kaina atspindi realią turto vertę. Kad ir kokia būtų didelė nominali akcijų vertė, akcininkų turto vertė nuo to nepadidėja. Taigi nustatyti ribojimai sumažinti akcijų nominalią vertę neleidžia pasiekti iškelto tikslo, o tik sumažina bendrovių galimybes pasiskolinti rinkoje. Todėl būtina sudaryti įmonėms galimybes įkainoti savo turtą pagal rinkos vertę.

          

Kliūtis kapitalo rinkos plėtrai ir kartu valstybės lėšų švaistymas yra valstybės sudaryta galimybė nenuostolingai veikiančioms bei turinčioms rinkas ir realius verslo planus bendrovėms už skolas su valstybės ir savivaldybių biudžetais atsiskaityti tuo tikslu išleidžiamomis akcijomis. Jeigu bendrovė iš tiesų turėtų realų verslo planą, tuomet jai nebūtų didelių kliūčių pritraukti lėšų išleidžiant vertybinius popierius arba imant kreditą banke. Taigi iš esmės ši valstybės paslauga nukreipta sudaryti palankesnes nei rinkos sąlygas. Šios galimybės nukreipia bendroves nuo pastangų pritraukti lėšas rinkoje, tai yra žingsnis atgal prie valstybinės nuosavybės, siaurinantis kapitalo rinkos potencialą, todėl šią galimybę būtina panaikinti nedelsiant.

          

Problemas emitentams taip pat kelia nepagrįsti informacijos atskleidimo reikalavimai ir su tuo susijusios papildomos sąnaudos. Pavyzdžiui, veikianti bendrovė, norėdama išplatinti vertybinių popierių emisiją, privalo parengti prospektą arba memorandumą. Šiuose dokumentuose bendrovė, šalia pagrindinės informacijos apie įmonę ir vertybinių popierių emisiją, privalo pateikti informaciją apie įmonės realizacijos rinkas, konkurentus, nekilnojamą turtą, tiekėjus, darbuotojus, jų atlyginimą ir t.t. Didelė dalis pateikiamos informacijos dubliuojasi su periodinėse ataskaitose ir pranešimuose apie esminius įvykius pateikta informacija. Tai nepadidina investuotojams pateikiamos kokybinės informacijos apie bendrovę, tačiau padidina bendrovių pinigų ir laiko sąnaudas rengiant dokumentus. Šiuo atveju pakaktų atskleisti tik pagrindinę informaciją apie įmonę ir vertybinių popierių emisiją bei esminių įvykių, įvykusių per laikotarpį nuo paskutinės periodinės informacijos pateikimo, suvestinę.

          

Problemų, dėl kurių bendrovėms šiandien nenaudinga būti atviromis ir pritraukti lėšas rinkoje yra ir daugiau. Jas būtina nuosekliai šalinti. Tačiau ir siūlomi pakeitimai leistų bendrovėms lengviau "išeiti" į kapitalo rinką, sumažinti emisijos sąnaudas, o sutaupytas lėšas ir laiką skirti naujų sprendimų paieškai.