Kalėdos, Naujieji metai – stebuklų metas. Jis jau praėjo, kiekvienas patyrėme arba išsigalvojome savo stebuklą, o dabar pats laikas įsitraukti į rimtus darbus. Pošventinis susidūrimas su kasdienybe vis dar kelia minčių apie tai, kas galėjo būti padaryta ar nepadaryta, kad šiandien žvaliau ir viltingiau užsiimtume darbais. Taigi – kas būtų, jeigu būtų, arba apie neįvykusius stebuklus.

 

Degalai galėjo būti pigesni

 

Sausio 1 dieną, kaip ir turėjo būti, dėl pakeltų akcizų pabrango degalai. Stebuklas neįvyko, nors būta labai realių būdų, kaip, keliant akcizus, mažiau pabranginti degalus arba padaryti taip, kad mums nebūtų labai skausminga mokėti už juos brangiau. Ir būdai tai pasiekti visai ne stebuklingi. Jei Europos Sąjungos direktyvos reikalauja pakelti akcizus iki minimalios ribos, jos nereikalauja to daryti nekeičiant (nemažinant) kitų mokesčių. Kitaip tariant, akcizus kelti būtina, bet kitus mokesčius galima buvo ir sumažinti taip, kad nepadidėtų bendroji mokesčių našta.

 

Logiškiausia būtų buvę pagaliau įvykdyti pažadą ir panaikinti mokestį nuo apyvartos, skirtą kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti. Šį vadinamąjį kelių mokestį siūlyta ir ketinta naikinti jau seniai. Argumentai išsakyti šimtus kartų: už kelius turi mokėti jų naudotojai, o ne visos įmonės iš eilės. Mokesčio dydis turi sietis su naudojimosi keliais intensyvumu, o ne su įmonės apyvarta, kuri neturi nieko bendro su nuvažiuotu atstumu. Lyg ir visi pritaria, bet atsisakyti daugiau nei 300 milijonų litų, gaunamų iš šio mokesčio, nesinori. Oficiali versija - nebus iš ko finansuoti kelių priežiūros ir plėtros.

 

Kaip žinoma, keliai finansuojami iš dviejų pagrindinių šaltinių: minėto apyvartos mokesčio ir dalies akcizų. Banali aritmetika sako, kad padidinus akcizus padidės ir įplaukos iš šio mokesčio. Mokesčių aritmetika sako, kad pakėlus mokestį įplaukos į biudžetą padidėja neproporcingai, o kartais net sumažėja. Elementari logika sako, kad padidinus akcizus abiem atvejais – ir įplaukų didėjimo, ir mažėjimo - buvo prasminga atsisakyti mokesčio nuo apyvartos. Jei pakėlus akcizus padidėtų įplaukos iš akcizų į biudžetą, kelių finansavimui atsirastų daugiau lėšų, nors keliais niekas daugiau nevažinėtų. Tad ar negera proga būtų buvusi gaunant daugiau įplaukų iš akcizų dalies sumažinti įplaukas iš mokesčio nuo apyvartos. Arba panagrinėkime atvejį, jei pakėlus akcizus įplaukos į biudžetą sumažėtų. Visų pirma tai reikštų, kad žmonėms per brangūs degalai, jie pakeitė vartojimo prioritetus ir mažiau važinėja keliais. Vadinasi, logiška, kad kai mažiau keliais naudojamasi, tai ir mažesnis poreikis juos remontuoti, plėtoti, prižiūrėti.

 

Akivaizdu, kad akcizų kėlimas buvo gera proga atsisakyti kelių mokesčio nuo apyvartos. Juolab kad vėliau jo vis tiek reikės atsisakyti, nes pagal Europos Sąjungos teisę neturi būti dviejų apyvartos mokesčių, o tik vienas – PVM. Tetrūksta tik kad kas nors pasiskųstų Europos Teisingumo teismui, ir būtų labai didelė tikimybė, kad jis įpareigotų tokį mokestį panaikinti. Nors, kita vertus, būna ir stebuklų. Ir ne tik per Kalėdas, ir ne tik Lietuvoje.

 

Investicijų galėjo būti daugiau

 

Praėjus vos kelioms dienoms po Naujųjų metų, sužinome, kad 2003-aisiais įmonės sumokėjo tris kartus daugiau pelno mokesčio nei pernai. Gera naujiena, atrodytų. Įmonės uždirbo daugiau pelno, tad sumokėjo daugiau pelno mokesčio. Yra, kas džiaugiasi tokiu augimu ir didžiuojasi įvykdyta mokesčių reforma. Neva mokesčių reforma paskatino įmonių ekonominės padėties gerėjimą. Žinoma, viskas būtų taip, jei 2003 metai nebūtų ypatingi pelno mokesčio požiūriu. Juk šie metai – tai pirmieji metai, kai pelno mokestis sumokėtas pagal naujas pelno mokesčio taisykles. Tad padidėjusių pelno mokesčio įplaukų priežastis ne tik ir ne tiek pelno augimas įmonėse, kiek pasikeitusios pačios mokesčio apskaičiavimo taisyklės. O kalbant visai tiesiai ir šviesiai - apmokestintos investicijos. Padidėjusios pelno mokesčio įplaukos yra ne kas kita kaip ta suma sumažėjusios investicijos įmonėse. Stebuklas neįvyko. Nors ir sumažinus pelno mokesčio tarifą, įmonės mokėjo daugiau mokesčių, tad mažiau pinigų liko investicijoms.

 

Gyventojams galėjo tekti mažiau biurokratijos

 

Prieš pat Naujuosius Seimas priėmė Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą, juo įpareigodamas kiekvieną Lietuvos pilietį deklaruoti metų pabaigoje turėtą turtą. Tikra socialinė provokacija iš valdžios lūpų! Vos pasklidus informacijai, kad šis deklaravimas bus įvestas, pasipylė žmonių klausimai, ką jiems daryti? Deklaruoti ar ne, ką deklaruoti apie ką nutylėti ir ką pagražinti? Įdomu, kad žmonės, tarsi nujausdami deklaravimo neracionalumą, net neketina paklusti įstatymo reikalavimui ir jį paraidžiui vykdyti. Žmonės ieško būdų, kaip išvengti nemalonumų „per valdiškus namus“. Nors liūdna pripažinti, kad įstatymų nenorima laikytis, bet džiugina, kad žmonės turi daug sveiko proto ir sugeba atskirti grūdus nuo pelų. Kalbame apie neįvykusius stebuklus, tad aptariamas įstatymo projektas, iš pirmo žvilgsnio atrodęs net akies kraštelio nevertas, nesutiko kliūčių Seime ir buvo tvarkingai priimtas be didesnių diskusijų.

 

Skolų galėjo būti mažiau

 

Seimas priėmė 2004 metų biudžeto rodiklių įstatymą ir juo leido skolintis žymiai daugiau nei iki šiol. Grynojo skolinimosi limitas yra 1,5 milijardo litų, kuris reiškia, kad šia suma galima papildomai padidinti valstybės skolą. Valstybė – tai ne kaimynas, kuris pats pasiskolino, pats grąžins, ir ne mūsų tai reikalas. Kadangi valstybė – tai ir mes, tad 1,5 milijardo litų reiškia, kad kiekvienam mūsų uždėta papildoma kokių 430 litų skolos našta. Mums reikės ją grąžinti ir dar palūkanas sumokėti. Ką už tai gauname? Štai čia ir yra visa reikalo esmė. Jei už skolą gautume sveikatos, švietimo reformą ar ką nors apčiuopiamo – gal ir priimtina ši skola būtų. Tačiau valstybės skolos atveju dažniausia nutinka taip, kad mokesčių mokėtojas gauna tik papildomų mokesčių, tai yra gauna tik prievolę grąžinti skolą. Pinigėliai ištirpsta, paskęsta, kažkur išleidžiami, o jokių apčiuopiamų rezultatų nepasiekiama. Na, padidins biudžetininkams algas prieš rinkimus, subalansuos pinigų srautus. Tikras stebuklas tie kantrieji mokesčių mokėtojai, jie daro stebuklus ir jau nebesitiki stebuklo iš valdžios.

 

Bet galėjo būti ir blogiau!

 

Pesimistams pažvalinti galime skirti keliskart daugiau pamąstymų apie tai, kas galėjo būti blogiau, nei nutiko per praėjusius metus. Galėjo neįvykti referendumas arba jis galėjo pasibaigti ištariant „ne“ narystei ES. Ir tuomet apskritai sunkoka būtų valdžiai susivokti, ką daryti, kaip valdyti. O iš to nesusivokimo blogų darbelių galėjo būti dar daugiau. Galėjo įvesti progresyvinius mokesčius. Galėjo įvesti nekilnojamo turto mokestį gyventojams. Galėjo neprasidėti pensijų reforma. Galėjo nevykti privatizavimas. Ir dar daug įvykių, kurie galėjo, bet – tikras stebuklas – neįvyko.