Šiandien beveik visuotinai manoma, kad finansų institucijos reguliuojamos per mažai, o tai ir sukėlė krizę. Tiesa, kad JAV finansų rinka buvo šiek tiek išderinta, nes buvo akivaizdu, jog priešingu atveju Niujorkas pralaimi konkurencinę kovą su Londonu. Tačiau netrūko ir naujų reguliavimų.  JAV bankai buvo verčiami (!) išduoti paskolas visiems būsto pirkėjams. JAV buvo vykdoma politika skatinti atskirti investicinę bankininkystę nuo tradicinės bankininkystės, vieną sritį palikdamas smarkiai dereguliuotą, kitą – ir toliau smarkiai reguliuojamą.

 

Žmonių veikla rinkoje visada yra reguliuojama. Vienu atveju tai atlieka kainų mechanizmas, kitu atveju – valdžios sprendimai. Kainų mechanizmui buvo palikta reguliuoti nemažai konkrečių rinkos aspektų, tačiau valdžios kompetencijoje liko pagrindinė kapitalistinės visuomenės „strateginė aukštuma“ – pinigų politika. Centrinis bankas gali spausdinti tiek pinigų, kiek nori, paskolas bankams išdavinėti už tokias palūkanas, kokias tik nori. Jis taip ir darė. Kredito ekspansija pinigų masę didino beatodairiškai. Kaip galima bankui nesiskolinti iš centrinio banko, kai metinė palūkanų norma yra 1 procentas? Bankas priverstas skolintis, jei nori išlinkti aplinkoje, kur pinigai dalijami vos ne už dyką, priverstas juos perskolinti, plėsdamas prisiimamos rizikos ribas. Bankas nebegali įvertinti rizikos, nes pigių pinigų ir regimos gerovės sąlygomis dauguma projektų atrodo atsiperkantys. Pinigų padaugėjimas nepadaugina kapitalinių gėrybių, tad pinigų ekspansijos politika turi neišvengiamai auginti kainas, o esant palankioms sąlygoms – ir išauginti burbulus. Šiuokart JAV tai buvo nekilnojamasis turtas: jo įsigijimas buvo skatinamas, pasiūla ribojama, kreditavimas finansuojamas, nekreditavimas baudžiamas.

 

Vienintelė visiškai nereguliuojama finansų institucija – tai centrinis bankas. Ką besumanytų Bernake ar Trichet – tai gali būti padaryta. Netgi kainų stabilumas kaip centrinio banko tikslas realybėje priklausomai nuo politinės nuotaikos yra arba siekiamas, arba ne. O jei ir siekiamas, tai vėlgi paklauskime savęs – negi technologinis progresas ir globalizacija, kainas spaudžianti žemyn suteikia pagrindo vykdyti papildomą kredito ekspansiją? Buvo džiaugiamasi, kad kainos smarkiai nekyla, tačiau nematoma, kad nesant kredito emisijos kainų dinamika turėjo būti nuosaiki defliacija.

 

Hipokritiškai šiandien skamba Alan Greenspan pavėluotas prisipažinimas apie jo padarytą klaidą. Neva jis tikėjosi, kad rinka labiau adaptuosis ir prisitaikys. Tačiau kaip ji gali prisitaikyti, jei vienintelė legali mokėjimo priemonė ir pagrindinis informacijos šaltinis rinkoje – pinigai – yra sistemingai iškreipiami, kad pasiųstų ne realų, o norimą signalą rinkos dalyviams? Buvo analitikų, kurie metaforomis priminė: jei gersi – prisigersi, teks pagiriotis. Jei į rinką pumpuosi pinigų – sukelsi dirbtinį pakilimą, perkaisi, o paskui teks srėbti nuostolius. Šiandien dar svarbesnis klausimas dėl ateities: ar centriniai bankai ir toliau finansuos augančius valdžios apetitus pinigams – taigi krizė bus maitinama ir plis, ar visgi sustos ir leis rinkai susitvarkyti?