Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Kas mums trukdo taupyti?

Kaetana Leontjeva, LLRI ekspertė
2009-04-27
Straipsnis, Mokesčių žinios
Taupymas yra atsitiktinio pobūdžio ir jo mastas priklauso nuo atsakingų pareigūnų valios. Abejotino efektyvumo programų lėšos ne visada mažinamos, o tuo pat metu taupyti siūloma tikslinį finansavimą gaunančių programų sąskaita. Kodėl taupoma ne tiek ir ne ten, kur reikia?
Ar yra parengti visoms valstybės institucijoms privalomi taupymo principai, pagal kuriuos būtų atsisakoma nereikalingų, neefektyvių programų? Šie principai yra būtini siekiant užtikrinti, kad taupymas taptų kryptingu ir viešai išaiškintu mechanizmu, optimizuojančiu institucijų funkcijas ir struktūras. Spontaniškas ir atsitiktinis taupymas nesilaikant tam tikrų principų  gali būti pavojingas.
 
Ta proga galima papasakoti kadaise Sovietų Sąjungos platybėse atsitikusią  istoriją. Iš „centro“ į vieną gyvenvietę atsiųsta per daug produkcijos (kokios būtent, nesvarbu) ir buvo nutarta šią produkciją sudėti į sandėlį. Koks sandėlis be sargo? Tad pasamdytas buvo ir sargas, bet jam dar ir atlyginimą apskaičiuoti ir išmokėti reikia, tad į darbą buvo priimtas kasininkas. Atsirado pinigų srautai, tad pasamdytas ir apskaitininkas. Sukurtos jau trys darbo vietos – kaip gerai! Bet reikia, kad kažkas jiems vadovautų, tad į darbą priimtas ir direktorius. Viskas klostėsi puikiai, bet vieną dieną iš „centro“ atėjo nurodymas atsisakyti vieno etato. Kolektyvas pasitarė ir nutarė atleisti sargą.
Stichiško taupymo padariniai
Kadangi nėra jokių taupymo principų, atsitinka taip, kad pjaunama per jautriausią arba reikalingiausią sritį. Iš tikrųjų per kelias savaites sunku rasti taupymo rezervų, kurie dažniausiai slypi funkcijų atsisakyme; tad ir mažinama ten, kur lengviau sumažinti, o ne ten, kur reikia. Lėšų jautrioms programoms mažinimo pavyzdys – 40 proc. sumažintos lėšos programai „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.  Jos nebūtų sumažintos, jeigu būtų taupoma kryptingai. Nuo pat paraiškos pateikimo 2004 m. pabaigoje ši programa buvo skelbiama vienu svarbiausių šalies prioritetų, su ja siejama daugelio žmonių viltys. Jeigu programoje atsirado neefektyvumų, derėjo juos  šalinti. Tačiau virš visos programos pakibo lėšų karpymo ir nepasitikėjimo debesis, organizatoriai pradėjo baimintis, kad nebus mokama už jau įvykusius renginius.
 
Dėl šios baimės dalis organizatorių atsisakė vykdyti kai kuriuos projektus, ir renginių sumažėjo nuo 900  iki 700. Taupymas prioritetinių programų sąskaita, juo labiau kai lėšos joms mažinamos didesne dalimi nei daugeliui kitų programų, kelia pagrįstų abejonių, ar taupoma pagal prioritetus, t. y. atsisakant neefektyviausių ir abejotino tikslingumo programų.
 
Saulėlydis turėtų tapti kiekvienos institucijos gyvenimo pagrindu, tuomet pačios komisijos atliekamos įvairių institucijų analizės būtų tik papildomas kontrolės mechanizmas. Šio mechanizmo variklis jau užvestas ir dirba visomis apsukomis, po kiekvieno posėdžio išgirstame mokesčių mokėtojams gerų žinių apie nereikalingų institucijų naikinimą, įstaigų pavaldumo gryninimą, funkcijų ir etatų mažinimą.
 
Ko reikia? Kad Saulėlydžio komisija padėtų suformuluoti racionalius biudžeto lėšų mažinimo principus, kurie būtų privalomi visoms institucijoms. Saulėlydis kiekvienos institucijos viduje vyksta nevienodai. Teisingumo ministerija – bene vienintelė, vykdanti veiklos restruktūrizavimą ir optimizavimą, kai kryptingai atsisakoma nereikalingų funkcijų, taigi ir etatų. Pagrindinis restruktūrizacijos tikslas yra pagerinti tarnystę visuomenei. Kitose institucijose vyksta tiesmukas, atsitiktinis taupymas – mažinamos einamosios išlaidos, darbo užmokesčio fondas ir kt. Už finansus atsakingų asmenų teigimu, ministerijų vadovai patys turi galimybę pasirinkti, kur ir ką nukirpti. Tokia manevro laisvė lyg ir turėtų užtikrinti, kad kiekvienoje ministerijoje lėšos mažinamos neprioritetinėms sritims. Bet ši laisvė pasitvirtino ne visose institucijose, nes ne visos nutarė daug taupyti. Tai rodo, jog griežti taupymo principai yra būtini.
Lėšų atliktiems darbams mažinimas – skolos, o ne taupymas
LLRI dar prieš krizei atėjus siūlė tokius „sąlyginio biudžeto principus“, pagal kuriuos Valstybės investicijų programoje investicijoms skiriamos lėšos būtų mažinamos pagal prioritetus, t. y. pirmiausia atsisakoma nebūtinų bei naujai suplanuotų ir dar nepradėtų investicijų. Jeigu dar prireiktų mažinti, tektų mažinti tęstinius projektus ir t. t.
 
Tik kraštutiniu atveju gali būti imamasi tų investicijų, kuriomis šalinama kai kurių objektų avarinė būklė. Kadangi didžiąją Valstybės investicijų programos dalį sudaro nauji arba jau pradėti projektai, vargu ar kada tektų mažinti lėšas toms investicijoms, kurių lėšos skiriamos avarinei būklei šalinti. Svarbu ir tai, kad laikantis šių principų būtų draudžiama mažinti lėšas už jau atliktus darbus. Panašūs prioritetai dėl projektų įtraukimo į investicijų programą yra įtvirtinti Valstybės investicijų programos metodikoje, deja, nėra nuostatų, jog projektų turi būti atsisakoma atvirkštine šių prioritetų tvarka.
 
Kokia tvarka vyksta dabartinis taupymas, neaišku, bet naujai pradedamų projektų suma yra apie 100 mln. Lt.
 
Jeigu būtų laikomasi siūlomų prioritetų, neatsitiktų taip, kaip atsitiko su investiciniu projektu, pagal kurį buvo rekonstruojamas koncertinės įstaigos Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastatas. Rekonstravimas  jau baigtas, bet po dviejų biudžeto mažinimų rangovams sumokėti skirtos lėšos buvo sumažintos 50 proc. ir su jais nėra galutinai atsiskaityta. Dėl to nepradedamas eksploatuoti krovininis liftas, reikalingas instrumentams kilnoti, bei neįjungiama už koncertinės salės esančių patalpų ventiliacija. Pagrįstai rangovai grasina išmontuoti patį liftą.
 
Toks lėšų mažinimas, kaip Filharmonijos rekonstravimo atveju, nėra taupymas. Tai  sutartinių santykių nesilaikymas ir valstybės įsiskolinimo rangovams didinimas, kurio negalima slėpti po taupymo vėliava. Šiuo atveju taupantysis nėra tas, kuris nesumoka už jau padarytą pirkinį – taupantysis yra tas, kuris atsisako kito pirkinio. Ar yra nutarimų, draudžiančių visoms biudžetinėms įstaigoms steigti naujus etatus, nuomotis papildomas patalpas, atnaujinti automobilių ūkius? Tai  potencialūs naujieji pirkiniai, kurių valdžia turi griežtai ir viešai išsižadėti.
Taupymas su žvaigždute
Dar vienas iškreipto taupymo pavyzdys – specialiosioms programoms skirtų lėšų sumažinimas. Šios programos finansuojamos iš tikslinių mokesčių, pavyzdžiui, Kelių priežiūros ir plėtros programos įmokas daugiausia sudaro pajamos iš kuro akcizų bei kitų šaltinių. Seimui pateiktame Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo projekte atsirado žvaigždutė, nurodanti, kad tam tikra dalis įmokų į šešias biudžeto specialiąsias programas turės būti atiduota „bendroms biudžeto reikmėms“. Taigi  neįvardytoms reikmėms bus skirta 630 mln. Lt, labiausiai nukentės Kelių priežiūros ir plėtros programa – jos finansavimas sumažės 590 mln. Lt.
 
Užsimojimas mažinti specialiųjų programų lėšas ir paskirti jas kitoms reikmėms yra neskaidrus ir abejotino teisėtumo. Tokiu sprendimu būtų sugriauta tikslinio specialiųjų programų finansavimo esmė (pajamų sietinumas su išlaidomis), pažeisti tokį finansavimą numatantys teisės aktai.
 
Prisidengus taupymu, pinigai nubraukiami nuo vienos programos ir atiduodami kitoms. Bet tai nėra taupymas, nes bendros išlaidos tokiu būdu nesumažėja nė vienu litu, tai tik elementarus lėšų perskirstymas biudžeto viduje. Valstybės institucijų vadovai, Seimo nariai turėtų ne tik jausti neapibrėžtą moralinę atsakomybę už viešuosius finansus. Turi būti įvesta atsakomybė taupyti vengiantiems pareigūnams. Tokį patarimą Latvijos vyriausybei davė Tarptautinis valiutos fondas ir Europos Komisija, šiuo patarimu pasinaudoti turėtų ir Lietuva. Tik tuomet valdininkai nebeignoruotų nurodymų mažinti išlaidas, neeikvotų mokesčių mokėtojų lėšų, o taupoma būtų ne tik sąžiningesnių ir taupesnių institucijų sąskaita.
 
 
Rekomendacijos
 
Įvedus taupymo pagal iš anksto žinomus principus sistemą, visos biudžeto programos ir investicijų projektai turėtų būti rūšiuojami nuo svarbiausių iki ne tokių svarbių. Tuomet būsimi tiekėjai, rangovai ir subrangovai žinotų, kad C klasės (mažiau svarbiems) projektams skirtos lėšos gali būti nubraukiamos, B klasės – mažinamos, taigi vykdyti tam tikrus projektus būtų apsisprendžiama žinant ir tinkamai įvertinant riziką. Tačiau visi tiekėjai žinos, kad A klasės projektai, kad ir kas atsitiktų, nebus mažinami. Dabar tiekėjams dažnai tenka tenkintis nežinomybe, ar jų projektai iš viso bus vykdomi, o gal ir dar blogiau – gal valstybė nutars mažinti lėšas jau įvykdytiems projektams.
 
Principuose turėtų būti numatyta, kad lėšos jau įvykdytiems projektams negali būti mažinamos, kad tikslinį finansavimą gaunančių programų lėšos gali būti mažinamos ir jei taip, tai sutaupytos lėšos negali būti panaudojamos kitiems dalykams. Kuo skubesnis griežtų taupymo principų įvedimas yra itin svarbus ne tik todėl, kad biudžetą ketinama darsyk mažinti birželį, biudžeto mažinimo principai turi būti jau rengiamo 2010 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų pagrindu. Tiktai vieši ir iš anksto žinomi principai tiekėjams atskleistų tikrąją projektų nefinansavimo riziką, o visuomenė būtų užtikrinta, kad taupoma ne mažinant lėšas jautriausioms sritims, bet atsisakant neefektyviausių išlaidų. Biudžeto lėšų taupymas yra gera  proga apsivalyti, tačiau tam reikalingi kryptingo taupymo procesą numatantys principai.