Keistas klausimas, ar ne? Tačiau ir labai svarbus kalbant apie dabartinę švietimo sistemą. Galima pamanyti, kad šiuo metu Lietuvoje pagrindinis švietimo tikslas yra ne gebėjimų, žinojimo ir patirties ugdymas, o mokyklos pastatų turėjimas. Ugdymas tėra antraeilis dalykas. Sistema tokia, kad mokykla gali atsirasti tik tada, kai yra jos pastatas. Tačiau negali pirmiau atsirasti mokykla, kuri vėliau sau išsirinktų ar susirastų jai reikiamas ir tinkamas patalpas. Racionalioje veikloje visada iš pradžių nusistatomi tikslai ir tada ieškoma geriausiai juos pasiekti padėsiančių priemonių. Lietuvoje vyksta atvirkščiai - dažniausiai nuperkamos priemonės, o jau tada aiškinamasi, kaip prie šių priemonių pritaikyti išsikeltus tikslus.

 

 

Absurdiški atrodo mokyklų pastatams keliami reikalavimai. Jie gerokai per griežti, nei reikėtų ar pakaktų mokyklos funkcijai – ugdymui – užtikrinti. Mokykla bet kur įsikurti negali. Kad mokykla galėtų įsikurti tam tikrame pastate ir teritorijoje, ji privalo atitikti numatytas higienos normas (21:2005 „Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“). Beje, šios normos laikymasis vienoms mokykloms nėra būtinas, o iš kitų reikalaujamas, - veikiančioms mokykloms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nereikalauja jos pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbų.

 

Reikalavimai įvairūs, pavyzdžiui, mokykla (vidutiniškai vienoje mokykloje mokosi 332 mokiniai) privalo stovėti ne mažesniame nei 130 ant 130 metrų žemės sklype. Visa mokyklos teritorija turi būti aptverta ne žemesne kaip 1,5 metro tvora arba gyvatvore. Mokyklos teritorijoje privalo būti kūno kultūros ir poilsio zonos. Sporto aikštelės privalo būti padengtos specialia danga. Mokymo kabinetai turi būti orientuoti į pietus, rytus, pietryčius ir pietvakarius. Biologijos kabineto langai privalo būti nukreipti į pietus, tuo tarpu informatikos, - į šiaurę. Neįgyvendinus šių ir dar daugelio kitų reikalavimų, nauja mokykla šiuo metu įsikurti negali, nors dabar veikiančios mokyklos visų šių reikalavimų neatitinka. Raskite nors vieną mokyklą Vilniaus senamiestyje, kuri stovėtų reikiamo dydžio žemės sklype, kurios teritorija būtų aptverta tvora, jau nekalbant apie tai, kad ji turėtų ne mažesnę nei 2000 kvadratinių metrų sporto aikštelę. Tačiau mokyklos Vilniaus senamiestyje mokinių ir jų tėvų yra labai pageidaujamos, o ir čia besimokantys mokiniai ir su šiais „trūkumais“ gauna gerą išsilavinimą.

 

Naujoms mokykloms atsirasti užkertamas kelias veidmainiškai reikalaujant metrų, zonų ar krypčių, nors kai kuriose veikiančiose mokyklose net nesiekiama išnaikinti lauko tualetų (nors ir lauko tualetas, jei yra įrengtas mokykloje, „turi atitikti visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų reikalavimus“). XIX amžiaus antroje pusėje, draudžiant lietuvių kalbos mokymą, slaptos„vargo mokyklos“ paprastai vyko ūkininkų gyvenamosiose pirkiose ir tik retais atvejais buvo naudojamasi seklyčiomis. Šios mokyklos yra vienos svarbiausių Lietuvos istorijoje, nors greičiausiai jos nepatenkino nė vieno dabar mokykloms keliamo reikalavimo.

 

 

„Veiksmingumas“. Tai vienas iš Švietimo įstatyme įtvirtintų principų , kuriuo remiantis įgyvendinami švietimo tikslai. Pagal šį principą, švietimo sistema siekia geros kokybės rezultatų sumaniai ir taupiai naudodama turimus išteklius, nuolat vertindama, analizuodama ir planuodama savo veiklą, remdamasi veiksminga vadyba – tinkamais ir laiku priimamais sprendimais. Tačiau dabartinėje sistemoje mokyklos negali priimti nei tinkamų, nei savalaikių sprendimų. Vien todėl, kad jos iš viso sprendimų priimti negali. 

 

Prisiminkime garsiai nuskambėjusią Balsių mokyklos istoriją. Balsių (šalia Vilniaus esanti gyvenvietė) gyventojai jau kelerius metus labai nori mokyklos, bet jos niekaip nepastato. Sakykime, Savivaldybė niekaip nenusprendžia, kas ją statys. Nėra pastato, nėra ir mokyklos. Net nesvarstoma alternatyva, kad galėtų susikurti Balsių mokyklos bendruomenė ir pati susitartų, kas jai tą mokyklą pastatytų, o galbūt paprasčiausiai įsikurtų kieno nors namuose, bendruomenės namuose, bažnyčios patalpose ar bet kur kitur ir mokytųsi.

 

Taip yra todėl, kad šiuo metu mokyklas pasiekiantis mokinio krepšelis apima tik pačiam mokymo procesui reikalingas lėšas, bet ne visas mokyklos veiklai užtikrinti reikalingas lėšas. Patalpas savo veiklai pasirenka ne pati mokykla, o jas paskiria ar parenka savivaldybė ar valstybė. Likusias mokyklų veiklai reikalingas lėšas, susijusias su mokyklos ūkiu ir pastato išlaikymu, taip pat skirsto savivaldybė ar valstybė.

 

 

Kaip būtų, jeigu šalyje veiktų pilno mokinio krepšelio sistema? Mokyklos turėtų gauti tokio dydžio mokinio krepšelį, kuris įtrauktų ir mokymo lėšas, ir ūkio lėšas, ir lėšas reikalingas mokyklos patalų įsigijimui, išlaikymui ir atnaujinimui. Jos pačios galėtų nuspręsti, ar joms geriausia patalpas ar tam tikrą erdvę pirkti, ar statytis, ar nuomoti, ar vieną dalį pasistatyti, o kitą nuomoti rinkoje arba iš kitos mokyklos. Taip būtų pasirenkamas optimaliausias paslaugų teikėjas, nes, pirma, bendruomenei pačiai tame pastate reikėtų dirbti, antra, jai pačiai iš savo kišenės (per mokinio krepšelius pritrauktas lėšas) reikėtų mokėti už statybas. Be to, mokyklos bendruomenei būtų geriausiai žinomas, koks turėtų būti mokyklos pastato dydis, kas jame turėtų būti įrengta ir kt. Kol pastatas nepastatytas, mokslai galėtų vykti ir nuomojamose patalpose. Naujoms mokykloms nereikėtų laukti, kol biurokratai pastatys joms mokyklos pastatą, jos pačios galėtų už juos tai puikiausiai padaryti ar pasirinkti alternatyvius statybai būdus. Pavyzdžiui, Švedijoje dauguma nevalstybinių mokyklų patalpas savo veiklai nuomojasi.

 

Turėtų būti supaprastinti reikalavimai mokyklų įsikūrimui, o ypač reikalavimai, nustatantys, kad mokykla negali įsikurti idealaus mokyklos pastato įsivaizdavimo neatitinkančiame pastate. Esminiai mokinių sveikatai naudingi reikalavimai turėtų likti, bet kaip gali pablogėti ugdymo kokybė ar mokinių sveikata, jei informatikos kabineto langai nebus nukreipti į šiaurę, o atstumas nuo mokyklos pastato iki mokyklos teritorijos ribos bus mažesnis kaip 25 metrai? Greičiausia niekaip. Tokių ir panašių reikalavimų atsisakymas stipriai palengvintų ir atpigintų mokyklos įsikūrimo galimybes.

 

Didžiausia kliūtis aptariamam mokyklų finansavimo principui – jau veikiančios mokyklos. Jos turi pastatus, todėl šioms mokykloms lėšų patalpų įsigijimui lyg ir nebereikia. Tačiau joms tikrai reikia lėšų patalpų atnaujinimui arba plėtrai. Dabar visi trūkumų ištaisymai priklauso valstybės investicijų programos ar savivaldybių malonės. Kodėl visi šių trūkumų ištaisymai negalėtų priklausyti tik nuo pačių mokyklų sumanumo ir gebėjimo pritraukti mokinius, o kartu ir didesnį finansavimą?

 

Šiuo metu netyla nepasitenkinimas, kad vienoje ar kitoje vietoje viena ar kita savivaldybė nori uždaryti vieną ar kitą mokyklą. Savivaldybė nori sutaupyti lėšas, tačiau bendruomenės nenori prarasti savo mokyklos. Kol mokyklos pastatai priklauso nuo savivaldybės valios sprendimo, tol ir mokyklos bendruomenės likimas priklausys nuo savivaldybės valios (Ar pastebite – vėl mokykla priklauso nuo pastato, o ne pastatas nuo mokyklos?). Tačiau jei mokyklos bendruomenė per mokinio krepšelį gautų ir reikiamas lėšas jos patalpoms, jos niekas negalėtų uždaryti, kol joje norėtų mokytis jos veiklos užtikrinimui ir patalpų išlaikymui pakankamas mokinių skaičius. O mokinių skaičiui didėjant ar mažėjant, būtų daug lengviau atitinkamai persitvarkyti ir patalpas.