Kodėl vienos šalys klesti, o kitos - ne? Tai klausimas, į kurį siekia atsakyti "Pasaulio ekonominės laisvės 2000 metų indeksas", sudarytas nepriklausomų institutų 53-ose šalyse, vadovaujant Fraser institutui ir Nobelio ekonomikos premijos laureatui Miltonui Friedmanui. Lietuvos laisvosios rinkos institutas yra indekso bendraautorius. Pagrindinė indekso išvada yra vienareikšmė: laisviausiose šalyse ekonomika auga sparčiausiai ir užtikrina didžiausią žmonių gerovę.
Kaip vertinama laisvė
Ar ekonominę laisvę iš tikrųjų galima išmatuoti? Kaip pastebėjo žymus JAV ekonomistas Steve Hanke, ekonominės laisvės negalima tiesiog suskaičiuoti, kaip kad, sakykime, šalies bendrąjį vidaus produktą ar rinkėjų balsus. Iš tiesų, ekonominė laisvė yra daugiau kokybinis nei kiekybinis rodiklis, taigi bet kokios pastangos ją išmatuoti neišvengs subjektyvumo ir paklaidų. Vertinant ekonominės laisvės lygį, reikia atsakyti į daugelį klausimų: kas ji yra, kokie yra pagrindiniai jos komponentai, kaip juos išmatuoti ir kokį svorį kiekvienam suteikti. Reikia pažymėti, kad kai kurie esminiai laisvės elementai nėra lengvai apčiuopiami ar išmatuojami. Taip pat sunku vienareikšmiškai įvertinti atskirų elementų svorį bendrame vertinime.
Nagrinėjant ekonominės laisvės prigimtį, svarbu atskirti ją nuo politinių ir pilietinių laisvių. Politinė laisvė reiškia, kad piliečiai gali laisvai ir vienodomis sąlygomis dalyvauti politiniame procese, kad politikoje yra reikšminga konkurencija, o rinkimai yra laisvi ir teisingi. Pilietinės teisės reiškia galimybes naudotis bešališkais teismais, susivienijimų laisvę, teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, tikėjimo laisvę. Nors visos paminėtos laisvės gali egzistuoti kartu, reikia nepamiršti, kad šalis gali būti laisva ir demokratiška pilietine ar politine prasme, bet gali stokoti ekonominės laisvės, arba atvirkščiai. Vertinant ekonomikos augimą ir gerovę, matuojama būtent ekonominė laisvė, bet ne todėl, kad kitos laisvės nėra svarbios, o todėl, kad nėra pakankamai įrodymų, kad jos lemia ekonominį augimą.
Iki šiol nėra vieningo ekonominės laisvės apibrėžimo, tačiau plačiai sutariama, kad jos esminiai komponentai yra tvirtos nuosavybės teisės, kontraktų laisvė šalies viduje ir už jos ribų, laisvė nuo valdžios įsikišimų į santykius tarp žmonių ir laisvė nuo nuosavybės pasisavinimo mokesčių ar valdžios sukurtos infliacijos pagalba.
Fraser instituto indekse vertinamas 123 pasaulio valstybių ekonominės laisvės lygis pagal septynias pagrindines rodiklių kategorijas: (1) valdžios dydis (valdžios vartojimo išlaidos kaip viso vartojimo dalis bei valdiškos subsidijos ir asignavimai kaip dalis BVP); (2) rinkos veikimas ir ūkio struktūra (valstybinės įmonės ir investicijos; kainų kontrolė, viršutinė pajamų mokesčio riba; karinė prievolė), (3) pinigų politika ir kainų stabilumas, (4) laisvė naudoti alternatyvias valiutas (laisvė turėti sąskaitas užsienio valiuta savo šalies ir užsienio bankuose; oficialių ir neoficialių valiutos kursų skirtumas), (5) teisės sistema ir privačios nuosavybės apsauga, (6) užsienio prekybos laisvė (tarifiniai ir netarifiniai barjerai), (7) kapitalo ir finansų išteklių judėjimo laisvė. Iš viso naudojami 23 skirtingo svorio rodikliai. Kiekvienam rodikliui kiekvienoje šalyje buvo suteiktas reitingas nuo 0 iki 10 (0 - mažiausiai laisva, 10 - laisviausia).
Laisvės lyderiai ir autsaideriai
Džiugina tai, kad per pastaruosius metus daugiau šalių išplėtė ekonominės laisvės mastus, nei juos sumažino. Tačiau pasaulyje vis dar daugumoje šalių ekonominė laisvė yra varžoma.
Ekonominės laisvės lyderiu išlieka Honkongas, kuriame, nepaisant jo prijungimo prie Kinijos 1997 metų liepos 1 dieną, nevaržoma užsienio prekyba, tvirtai saugomos nuosavybės teisės bei viršutinė pajamų mokesčio riba yra 17 procentų. Reikia pažymėti, kad Azijos finansų rinkų krizė, kurios išdavoje 1998 metais Honkongo BVP smuko 3 proc., bedarbystė išaugo nuo 3 iki 6 proc. ir turto kainos sumažėjo trečdaliu, pastūmėjo šalies vyriausybę imtis intervencinių veiksmų. Labiausiai kontroversiškai buvo vertinama tai, kad valdžia vieneriems metams suspendavo valstybinės žemės pardavimą ir įsigijo patikimiausių šalies bendrovių akcijų už 100 milijardų HK dolerių.
Pirmąja vieta Honkongas dalijasi su Singapūru. Nors abiejų šalių reitingai yra vienodi - 9.4, dvejose srityse yra gana dideli skirtumai. Honkongo valdžios vartojimo išlaidos sudaro 12,4 proc. visų vartojimo išlaidų, tuo tarpu Singapūre - 18,8 proc. Tačiau Honkongas smarkiai atsilieka nuo Singapūro vertinant kontraktų netesėjimo riziką iš valdžios pusės bei įstatymų viršenybę ir teisminę sistemą.
Po Honkongo ir Singapūro eina Naujoji Zelandija, JAV ir Jungtinė Karalystė. Per pastarąjį dešimtmetį jokia kita šalis taip ženkliai nepagerino savo reitingo kaip Naujoji Zelandija, kuri 1985 metais dar buvo 32 vietoje. Ši šalis sugebėjo sukurti nepriekaištingą nuosavybės teisių apsaugos bei teisminę sistemas bei sumažinti valdžios subsidijas ir asignavimus nuo 27,5 proc. 1990 metais iki 12,4 proc. Didelę reikšmę tokiai pažangai turėjo nuoseklus privatizavimas bei verslo liberalizavimas. Jungtinės Valstijos stabiliai laikosi laisviausių šalių penketuke, tačiau didžiausios grėsmės JAV ekonominei laisvei pasireiškia tose srityse, kurių indeksas nelabai gerai atspindi, tai yra darbo santykių ir sveikatos apsaugos reguliavimai bei išsikerojusi socialinės apsaugos sistema.
Tarp pirmaujančių šalių taip pat pateko Airija (6), Kanada (7), Australija (8), Nyderlandai (9), Liuksemburgas (9) ir Šveicarija (9). Kitos šalys, kurias daugelis turbūt tikėjosi pamatyti tarp lyderių, tokios kaip Vokietija, Prancūzija ar Švedija, atsidūrė daug žemiau. Taip atsitiko dėl didžiulių valdiškų išlaidų, išsikerojusios "gerovės valstybės", aukštų pajamų mokesčio tarifų bei daugybės ūkio reguliavimų. Vokietijoje valdžios vartojimo išlaidos sudaro 25,6 proc. visų išlaidų, valdiškos subsidijos ir asignavimai - 21,2 proc. nuo BVP, o viršutinė pajamų mokesčio riba - 61,7 proc. Prancūzijoje atitinkamai 24,2 proc., 28,8 proc. ir 48 proc. Švedijos "gerovės valstybės" išlaikymui skiriamas vienas trečdalis visų vartojimo išlaidų; subsidijomis ir asignavimais perskirstomas kitas trečdalis, o aukščiausias pajamų mokesčio tarifas siekia 57 proc. Reikia pabrėžti, kad bendra problema daugeliui Vakarų valstybių yra darbo rinkos ir būsto sektoriaus reguliavimai, kurie, deja, į indeksą neįtraukti. Jeigu jie būtų vertinami, šios šalys užimtų daug žemesnes vietas ekonominės laisvės skalėje.
Ekonominė laisvė ir kiti rodikliai
Nors ekonominės laisvės indeksas siekia išmatuoti ekonominės laisvės lygį, jis taip pat atskleidžia tiesioginį ryšį tarp laisvės ir kitų gerovės rodiklių. Šalių, patekusių į ekonomiškai laisviausių šalių grupę, BVP vienam gyventojui vidurkis sudaro 18 108 JAV dolerius, o vidutinis jo augimas - 2,27 proc. Mažėjant laisvei, mažėja ir pajamos vienam gyventojui bei jų augimo tempai. Šalių, atsidūrusių lentelės apačioje, vidutinis BVP vienam gyventojui tesiekia 1 169 JAV dolerius, jo augimo tempai sudaro - 1,32 proc. Be to, vidutinė gyvenimo trukmė pirmosios grupės šalyse yra 20 metų didesnė nei šalyse, kurios priklauso paskutiniajai grupei.
Lietuva laisvėja lėčiau nei kitos Baltijos šalys
Nors ekonominė laisvė Lietuvoje per dvejus metus išaugo, jos laisvėjimo tempai mažesni nei kitų dviejų Baltijos šalių - Latvijos ir Estijos. Tyrimo duomenys rodo, kad nuo 1995 iki 1997 metų Lietuvos ekonominės laisvės reitingas išaugo nuo 5,7 iki 6,6 ir šalis pakilo nuo 77 iki 62 vietos. Latvija pagerino savo reitingą nuo 5,7 iki 6,7, o savo vietą lentelėje -nuo 77-osios iki 60-osios. Geriausius rezultatus Baltijos regione ir vėl parodė Estija, kurios ekonominės laisvės indeksas 1997 m. buvo 6,8 (1995 m. - 6,4). Ji užėmė 57 vietą ir per dvejus metus pasistūmėjo aukštyn per 10 pozicijų.
Lietuvos atsilikimą nuo kitų Baltijos šalių lėmė didesnės valdžios išlaidos, lėtai restruktūrizuojama ekonomika bei tarptautinės prekybos apribojimai. Mūsų šalies reitingą taip pat pablogino 33 proc. pajamų mokesčio tarifas, lyginant su 26 proc. tarifu Estijoje ir 25 proc. Latvijoje. Didele problema tebėra kainų kontrolė valdžios monopolinėse ūkio šakose: energetikoje, transporte, žemės ūkyje. Visų Baltijos šalių reitingus sumažino vertinimai pinigų patikimumo kategorijoje. Taip atsitiko dėl vertinimo metodologijos ypatumų, kadangi indekse vertinami infliacijos pokyčiai per pastaruosius penkis metus. Ir nors Lietuvoje įgyvendinta griežta pinigų reforma ir pasiekti geri rezultatai, indeksas tiesiogiai neatspindi valdžios nesikišimo į pinigų ūkį. Taigi, dėl senų problemų palikimo reali padėtis išryškės tik po kelerių metų, kai paaiškės, ar Lietuvai pavyko išlaikyti pinigų stabilumą ir patikimumą.
Per pastaruosius metus Baltijos šalyse išsiplėtė kapitalo ir finansų išteklių judėjimo laisvė, sumažėjo valdžios intervencijų. Lietuvoje stipriai sumažėjo palūkanos ir realia išraiška tapo teigiamos. Latvijos reitingą taip pat pagerino privačiam sektoriui suteiktų kreditų apimčių didėjimas, o Estijoje žymiai išaugo privačiuose bankuose laikomų indėlių apimtys. Pažymėtina, kad tiek vertinant visas rodiklių kategorijas, tiek lyginant visas tris Baltijos šalis Estija pelnė didžiausią įvertinimą dėl mažų užsienio prekybos apribojimų.
Ekonominė laisvė - klestėjimo pagrindas
Ekonominės laisvės indeksas rodo, kad šalys, kuriose puoselėjama ekonominė laisvė, iš esmės skiriasi nuo tų, kur ekonominė laisvė varžoma, ir šie skirtumai yra labai svarbūs. Indeksas parodo ne tik tiesioginį ryšį tarp ekonominės laisvės ir klestėjimo, bet taip pat nurodo kelią į gerovę. Akivaizdu, kad šiame kelyje valdžiai skiriamas svarbus bet ribotas vaidmuo įtvirtinant teisingo elgesio taisykles, apsaugant žmonių teises ir nuosavybę bei palaikant tvarką visuomenėje. O sėkmės receptas slypi žmonių laisvėje siekti savo individualių tikslų bei pasirinkti priemones tiems tikslams pasiekti - be prievartinio valdžios įsikišimo.
