Ilgai valdžios koridoriais slankiojęs ir kiek nuo savo pirminio varianto aptrupėjęs Vyriausybei pateiktas Finansinio tvarumo įstatymo projektas. Jo pagrindinis tikslas – išvengti bankų bankroto. Išskyrus valstybinį indėlių draudimą faktas, jog šio įstatymo anksčiau nebuvo, rodo, kad iki šiol valstybė nebuvo įsipareigojusi nešti galimos nesėkmingos bankų veiklos naštos. Įstatymu norima įteisinti valstybės atsakomybę už bankinio sektoriaus veiklą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

 

Šiandien pagrindinė institucija, užtikrinanti stabilią komercinių bankų veiklą yra Lietuvos bankas.  Bankų sektoriaus stabilumo priemonės, tokios kaip privalomų rezervų, kapitalo pakankamumo reikalavimai, bankų licencijos, likvidumo paskolos ir kt. veikia jau dabar. Finansinio tvarumo įstatymu stabilios bankų veiklos užtikrinimo funkciją be Lietuvos banko norima priskirti ir Vyriausybei. Tam įstatymu norima įteisinti keturis instrumentus, kuriais naudodamasi Vyriausybė, gali gelbėti komercinius bankus.

 

Pirmas jų - valstybės garantija bankams išduodamoms paskoloms. Ar tai būtų valstybinis indėlių draudimas, ar banko paskolos kitiems bankams garantavimas, valstybės garantija yra mechanizmas, perkeliantis privataus sektoriaus riziką viešajam. Tai didina banko likvidumą, suteikdama jam papildomų finansinių lėšų, tačiau problemos nesprendžia ir tik nukelia ją į tolimesnį laikotarpį. Neigiamos pasekmės – garantija ateityje gali tapti tiesioginiu nuostoliu biudžetui. Vien tik jau egzistuojančiam indėlių, kurių Lietuvos banko duomenimis metų pradžioje buvo apie 31 mlrd. lt.,  draudimui padengti valstybei vargu ar užtektų viso valstybės biudžeto. Pridėjus dar ir valstybės garantijas bankų paskoloms, valstybės biudžeto įsipareigojimai dar labiau viršytų silpstančias jo išgales.

 

Vyriausybė taip pat gali išpirkti bankų  turtą. Nėra priežasčių teigti, jog išperkamas finansinis turtas viešose rankose būtų valdomas geriau, todėl ši priemonė yra bankų likvidumo palaikymo būdas duodant pinigus banko kreditoriams ar akcininkams mainais į banko finansinį turtą. Kyla abejonių dėl to, kokia būtų tikroji šio finansinio turto vertė, kadangi jau pats faktas, kad jį superka valstybė parodo, jog jis rinkoje tiek nėra vertas. Kitaip sakant, valstybė už šį turtą permokėtų. Yra didelė rizika, jog bankas stengtųsi parduoti blogiausią finansinį turtą, abejotinas paskolas ir pan. Kaip to išvengti, įstatyme nenumatyta. Aišku tik viena, jei paskolų garantijos galėtų pareikalauti valstybės biudžeto lėšų ateityje, ši priemonė jų pareikalautų iškart ir, tikriausiai, daugiau jų ten būtų.

 

Trečioji paramos priemonė – valstybės dalyvavimas banko kapitale. Nesvarbu, kokia forma valstybė dalyvautų bankų kapitale (ar suteikdama subordinuotą paskolą, įsigydama dalį ar visas akcijas) tai yra dalinis ar visiškas banko nacionalizavimas. Bankui tai galėtų padėti tuo, jog jis galimai gautų papildomų finansinių injekcijų, tačiau tai niekuo negelbėtų valdant banką. Netgi priešingai – vargu ar valdiškas valdymas galėtų prisidėti prie banko veiklos pagerėjimo. Be to, valstybės dalyvavimas banko kapitale taip pat pareikalautų valstybės biudžeto lėšų.

 

Kraštutiniais atvejais Vyriausybė galėtų imtis ketvirtosios priemonės - paimti banko akcijas „visuomenės poreikiams“. Nusprendžiama, kad „viešasis interesas“ dėl bankų sistemos stabilumo svarbiau už privačią nuosavybę. Šios priemonės esmė – banko gelbėjimas ne finansinėmis injekcijomis, o valdišku valdymu. Pasaulyje yra pavyzdžių, kuomet valstybė verslą sugeba valdyti sėkmingai, bet tokių pavyzdžių nėra daug. Didelė tikimybė, jog priverstinis banko perėmimas taptų nuostolių nacionalizavimu ir atidėtu banko bankrotu.

 

Taigi, nors įstatymo tikslas ir geras, tačiau  visų keturių priemonių esmė – arba niekuo negelbėjantis valdiškas valdymas arba finansinė injekcija iš valstybės biudžeto, kuriam pačiam reikia pagalbos. Iš esmės finansinio tvarumo įstatymas įteisina didesnę ar mažesnį valstybės įsikišimą, kuris, bankams susidūrus su sunkumais, virstų išlaidomis biudžetui, t.y. mokesčių mokėtojams.

 

Taip pat, nors įstatyme ir numatyta, jog minėtos priemonės bankui taikomos tik jei jų netaikymas sukels grėsmę finansinio sektoriaus stabilumui ir patikimumui, tačiau nenurodomi jokie kriterijai, pagal kuriuos būtų sprendžiama, kada ši grėsmė kyla. Taip pat įstatyme nėra kriterijų, kurie nustatytų valstybės taikomų finansinio stabilumo stiprinimo priemonių efektyvumą: nėra numatyta jokia procedūra nustatyti, ar po šių priemonių bankas galėtų atsigauti tolimesnėje perspektyvoje, kokiai banko būklei esant jam šių priemonių taikyti nebegalima ir pan.