Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Ko galima pasimokyti iš streiko Norvegijoje?

Elena Leontjeva, LLRI prezidentė
2000-05-10
Komentaras, Žinių radijas
Norvegijoje baigėsi prieš savaitę pradėtas visuotinis privataus sektoriaus darbuotojų streikas. Galima susumuoti jo rezultatus ir atsakyti į klausimą – koks gi šio streiko moralas?
 
Pirmiausia - apie rezultatus. Buvo pasiektas susitarimas, kad darbo užmokestis bus padidintas 1,5-3 kronomis už valandą (tai sudaro maždaug  nuo 66 lietuviškų centų iki 1 lito 32 centų). Atostogos nuo 2001 metų pailginamos dvejomis dienomis, o 2002 metais prie jų prisidės dar dvi dienos.
 
Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šiais rezultatais galima džiaugtis. Juk pinigai šiame pasaulyje niekam nekrenta iš dangaus, ir darbdaviai nėra išimtis. Pinigus, reikalingus atlyginimams pakelti ir atostogoms pailginti, reikės užsidirbti. Reikės brangiau parduoti pagamintas prekes, mažiau investuoti. Neišvengiamai atsiras įmonių, kurioms ši našta bus nepakeliama. Norėdamos išsilaikyti, jos turės atleisti dalį dirbančiųjų. Jeigu ir tai nepadės, įmonių konkurencingumui bus suduotas smūgis. Tarptautinė rinka neleidžia pardavinėti produktų tokia kaina, kurios nori. Kainas diktuoja rinka. Kuo daugiau Norvegijos darbdavių nepajėgs pardavinėti pabrangusių norvegiškų produktų užsienio rinkose, tuo daugiau dirbančiųjų liks be darbo, su labai patraukliom, bet popierinėm garantijom. Taip pat galima prognozuoti, kad visuotinis atlyginimų padidinimas užsuks infliacijos ir devalvacijos spiralę. Žmonės užsidirbs daugiau, tačiau galės nusipirkti tiek pat, o gal net mažiau prekių ir paslaugų. Norvegijos krona, kuri ir taip jau gąsdina savo nuolatiniu nuvertėjimu, dar labiau atpigs. Taigi profsąjungų “laimėjimai” iššauks visą grandinę ekonominių procesų, dėl kurių žmonės vis tiek užsidirbs tik tiek, kiek yra verti rinkoje.
 
Atskirai verta panagrinėti atostogų temą. Skandinavijos šalyse ir taip jau yra ilgiausios apmokamos atostogos pasaulyje, iš kurių mažiausios yra 4 savaičių. Pasvarstykime, kokia yra ekonominė atostogų prasmė? Žmogus turi per vienuolika mėnesių sukurti tiek vertės, kad galėtų dvyliktą mėnesį praleisti atostogaudamas. Bet tai reiškia, kad galima būtų tiesiog mokėti jam didesnį atlyginimą visus tuos vienuolika mėnesių ir paskui leisti pasirinkti, ar jis nori dvyliktą mėnesį atostogauti savo sąskaita, ar geriau norėtų toliau dirbti. Manau, dauguma žmonių pasirinktų būtent tokį modelį. Tačiau profsąjungų “laimėtos” visuotinės atostogos nepalieka žmogui galimybės pasirinkti, jis “varomas” atostogauti net ir tada, kai jaučiasi darbingas ir norėtų užsidirbti daugiau.
 
Ši problema aktuali ir Lietuvoje. Viena vertus, jaunoms už savo sėkmę kovojančioms įmonėms – o tokių Lietuvoje yra labai daug, yra keblu, o dažnai ir neįmanoma išleisti darbuotojus privalomų atostogų. Įstatymo laikymasis gali reikšti įmonei sumažėjusias pajamas ar net prarastus kontraktus, taigi darbuotojai liks smagiai paatostogavę, bet praradę dalį pajamų ar netgi darbą. Kita vertus, patys darbuotojai, suprasdami savo indėlio svarbą ir norėdami finansinės sėkmės įmonei ir sau, dažnai bevelytų atsisakyti atostogų, gauti jiems priklausančius atostoginius ir dar užsidirbti. Tačiau įstatymas tai draudžia. Už tai darbdavys gali būti nubaustas. Todėl ir sakoma, kad neapgalvotos privalomos garantijos, kurios neleidžia dirbantiesiems laisvai susitarti su darbdaviu, nėra naudingos nė vienai pusei. 
 
Grįžtant prie Norvegijos streiko pamokų, reikia prisiminti ir didžiulius nuostolius, kuriuos patyrė Norvegijos ekonomika. Stoję prieš rinkos dėsnius, žmonės akimirksniu atsidūrė sistemoje, kurioje privalu riboti duonos pardavimą. Kontraktų laužymas, kai laiku nebuvo pristatytos komplektuojančios dalys, taigi sutrukdyta gamyba svetur, taip pat brangiai atsieis streikavusioms įmonėms. Bus sugriežtintos kontraktų sąlygos, išieškomos baudos. Nemažai užsienio įmonių, kuriose dėl skandinavų streikų ne pirmą kartą sutriko darbas, rimtai žvalgosi kitų partnerių - šalyse, kur profsąjungos negalėtų pridaryti tiek rūpesčių ir žalos. Taigi, dėl streikų ekonomika ims banguoti, įvyks pajamų, kontraktų ir darbo vietų perskirstymas, o infliacijos ir devalvacijos mechanizmas galutinai atstatys padėtį rinkoje. Realios žmonių pajamos dėl streiko neišaugs.
 
Taigi. Profsąjungų “galia” rinkoje yra tik mitas. Globalioje rinkoje  - tai nuodai, nuo kurių neįmanoma pasislėpti. Profsąjungų nariams – tai nuodai, už kurios jie visi sumokėjo nario mokesčius.