Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Ko išmokome skleisdami ekonominės laisvės idėjas

Elena Leontjeva, LLRI įkūrėja ir tarybos pirmininkė
2004-07-10
Pranešimas, "Laisvoji rinka" 2004 Nr. 2
Balandžio 8-9 d. LLRI prezidentas Ugnius Trumpa ir tarybos pirmininkė bei įkūrėja Elena Leontjeva dalyvavo žymiausių pasaulio ekonomikos reformatorių konferencijoje (“A Liberal Agenda for the New Century: A Global Perspective”), kurią Maskvoje organizavo JAV “Cato” institutas, Rusijos ekonominės analizės institutas ir Rusijos pramoninkų ir verslininkų sąjunga.
 
Konferencija buvo skirta aptarti liberalių ekonomikos reformų rezultatus ir išsiaiškinti, kokias sritis dar reikia tvarkyti, kad jose padaugėtų laisvės ir gerovės. Į konferenciją susirinko žymiausi ir įtakingiausi pasaulio liberalių ekonomikos reformų autoriai ir iniciatoriai: Leszek Balcerowicz, buvęs Lenkijos Finansų ministras; Ruth Richardson, buvusi Naujosios Zelandijos Finansų ministrė; José Piñera, buvęs Čilės socialinės apsaugos ir darbo ministras; Andrei Illarionov, Rusijos Prezidento Ekonomikos patarėjas.
 
Renginyje LLRI tarybos pirmininkė Elena Leontjeva skaitė pranešimą apie Lietuvos patirtį ir išmoktas pamokas skleidžiant laisvės idėjas po Sovietų Sąjungos žlugimo. „Laisvosios rinkos“ skaitytojams pristatome šio pranešimo tezes (vertė Ž.Urbaitė).
 

  
Kokia nauda žvalgytis į praeitį tiems, kurie nenori nei juodinti, nei nušveisti istorijos. Ar gali ieškantis protas surasti pagrindinius veiksnius, dėl kurių istorijoje įvyko taip, kaip įvyko, o ne kitaip, ir padėti savo bendrapiliečiams susitaikyti su tuo, kas įvykę? Kadangi toks susitaikymas daugeliui vis dar nepasiekiamas, pravartu pažvelgti ir ten, kur tie nesusitaikiusieji ir kenčiantys ieško išsigelbėjimo.
 
Tuo metu, kai Didžioji socialistinė imperija žlugo, laisvė neturėjo alternatyvos, lygiai taip kaip laisvajai rinkai, laisvai prekybai ir privačiai nuosavybei nebuvo bona fide alternatyvos. Žmonių sielos trokšte troško laisvės visomis jos apraiškomis. Norėdamos duoti žmonėms duonos, jau nekalbant apie mėsą ir bananus, buvusios socialistinės valstybės neturėjo jokio kito kelio tik rinką. Jei kas norėtų išmatuoti laisvės „kiekį“, tai didžiausias jis turbūt buvo tada, kai reformos tik prasidėjo. Senosios socialistinės taisyklės ir reguliavimai neturėjo moralinės paramos nei tarp valdytojų, nei tarp valdomųjų. Žmonės galėjo prekiauti be apribojimų, užsiimti verslu be reguliavimų, kirsti sienas be muitinių ir kurti gerovę be pernelyg slegiančių mokesčių. Tai buvo metas, kai susikūrė didžioji dalis pradinio kapitalo ir, svarbiausia, žmonės išmoko principus, kurių socialistinė mokykla nemokino. Naujieji instituciniai pagrindai formavosi kiek vėlėliau ir buvo naudingi, nes nustatė naujas žaidimo taisykles; tiesa, neretai tos taisyklės būdavo pernelyg intervencinės. Kai kuriais atvejais intervenciniai reguliavimai atsirasdavo netgi anksčiau už pamatines taisykles. Ar buvo įmanoma gauti tik institucijų kūrimo naudą ir išvengti nuostolių? Kai kurių įžvalgų atsakant į šį klausimą galima pasisemti iš patirties kuriant Lietuvos kapitalo ir vertybinių popierių rinkos pamatus.
 
Ar egzistavo kokia nors alternatyva privačiai nuosavybei tada, kai rinka buvo išlaisvinta? Gali pasirodyti nenuoseklu, tačiau daugeliui žmonių privati nuosavybė neatrodė būtina. Laimei, visos įmonių ekonominės nepriklausomybės rūšys jau buvo išmėgintos socialistiniais laikais - plačiai ir nesėkmingai (turiu galvoje visas „chozraščioto“ formas, finansinį ir ekonominį socialistinių įmonių savarankiškumą). Tokiu būdu bent jau tie, kurie formavo politiką, žinojo, kad kuo greičiau jie ims privatizuoti fabrikus, parduotuves ir paslaugų įmones, tuo geriau. Bet, o varge! Privatizavimas turėjo tiek daug trūkumų (kai kurie buvo neišvengiami, kitų galima buvo išvengti), kad sutrikusiųjų skaičius augo kartu su spartėjančiu privatizavimu. Visiems gerai žinomas faktas, kad nėra privatizavimo be dėmės ir kad kiekvienas privatizavimo modelis turi ydų. Tačiau žmonių toks paaiškinimas netenkina, ir privatizavimo „neteisingumas“ toliau persveria daugelį naujosios santvarkos privalumų.
 
Vis dar neatsakytas lieka klausimas, ar tinkamai buvo pasirinktas čekinio privatizavimo kelias. Galima ginčytis, kad čekinė privatizacija yra vienintelis kelias, jei siekiama iš tikrųjų privatizuoti, o ne paversti valdišką materialią nuosavybę į finansinę, o po to – vėl viską atvirkščiai. Jei jau valstybė gauna įplaukų iš privatizavimo, atsiranda daugybė poreikių, kuriuos šie pinigai gali patenkinti, o atiduoti juos žmonėms būna be galo sunku. Lietuvos patirtis sprendžiant šią problemą – unikali: po plačių viešų debatų dalis privatizavimo įplaukų buvo panaudota kompensacijoms už dėl infliacijos nuvertėjusius rublinius gyventojų indėlius. Yra netgi svarbesnis čekinio privatizavimo aspektas, susijęs su nuogąstavimais, esą „šią nuosavybę mes sukūrėme savo prakaitu, atsidavimu ir visu savo gyvenimu, todėl jos negalima atiduoti niekam kitam, išskyrus mus“. Čekinis privatizavimas patenkina šį teisėtą nuogąstavimą (tiesa, tik iš dalies, nes nė viena šalis visko neprivatizavo už čekius). Čekinis privatizavimas suteikė kiekvienam galimybę atgauti „savo“ teisėtą nuosavybę, ir jei vėliau žmogus ją prarado ar apskritai jos rimtai netraktavo, vis tiek negalima nuvertinti jam, kaip ir kiekvienam, suteikto šanso.
 
Socialinės apsaugos sistemų privatizavimas paprastai atsilikdavo nuo valstybės turto privatizavimo visose šalyse. Yra suprantamų paaiškinimų, kodėl taip yra, bet neginčijamas faktas yra tas, kad tuomet, kai valstybei prireikia atsilyginti žmonėms už jų triūsą ir atsidavimą, suneštus ant socializmo aukuro, ji jau nebeturi jokio turto, kuris padėtų tai padaryti. Į galvą ateina Lenkija kaip neįprastas pavyzdys šalies, kuri bent jau susiejo valstybės turtą su individualiomis pensijų sąskaitomis. Jei čekinis privatizavimas būtų buvęs derinamas su pensijų reforma, tikriausiai (nesakau, kad būtinai!) būtumėm sulaukę dviejų esminių privalumų. Žmonės būtų rimčiau žiūrėję į čekius ir atsakingiau su jais elgęsi. Rinkos dalyviai ir tarpininkai būtų buvę labiau atskaitingi ir daugiau dėmesio būtų kreipiama apsaugai nuo finansinių apgavysčių. Turiu galvoje, kad ir institucinis pagrindas, kuris, kaip žinome, daugelyje šalių buvo itin silpnas, ir privačių įmonių su susikertančiais interesais atsiradimas (akcinės bendrovės, pensijų fondai, depozitiniai trestai, trestai ir draudimo bei reitingo kompanijos) būtų suteikę rinkai daugiau drausmės ir saugumo.
 
Tokio tipo privačių bendrovių egzistavimas rinkoje tikriausiai būtų sumažinęs kitą paplitusį rūpestį – „kodėl mes patyrėme tokių didelių nuostolių privatizuotose įmonėse, kodėl žmonės prarado darbus ir ar nebuvo įmanoma viso to išvengti“. Daug nuostolių ir ištisų fabrikų uždarymų buvo neišvengiami, kadangi jų produkcijai buvo vietos ir paklausos tik švaistūniškoje centrinio planavimo sistemoje. Deja, daug įmonių nustekeno neprofesionalus perėjimas į rinkos santykius ar netgi atviros apgaulės. Klausimas, ar valdžia turėjo bent kokią galimybę užkirsti tam kelią, - vis dar pakibęs ore. Valdžios galimybes labai bendrai apibūdinti galima taip: (1) privatizuoti patį privatizavimą (pasikliauti privačiais tarpininkais, kurių susikertantys interesai rinkai suteiktų drausmės, ir perkelti visą atsakomybę rinkai) arba (2) griežtai vadovauti privatizavimui iš valstybės bokšto. Liūdna, tačiau kiekvienas žmogaus prigimties žinovas pasakys, kad antrasis pasirinkimas turėjo nenugalimai daugiau šansų. Pirmasis liko praktiškai net neišmėgintas. Politikai, valstybės veikėjai, valdininkai ir netgi kolegos ekonomistai vieningai galvojo, kad įmonių pardavimas į „geras, protingai pasirinktas rankas“ pagal „protingai suformuluotas sutartis“ gali išspręsti sukčiavimo ir netinkamo perėjimo prie rinkos problemą. Tačiau yra keli „bet“.
 
Pirma, yra gerų ir gerbiamų kompanijų užsienyje, bet ne namuose, kur visi yra vienodai jauni ir žali. Antra, toks privatizavimo būdas sudaro visas sąlygas politiniam favoritizmui, reikalauja per daug pastangų ir atitraukia valdžios dėmesį nuo reformų kitose srityse (pirmiausia nuo dereguliavimo ir tinkamų privataus verslo sąlygų sudarymo). Ir trečia, jis neužkerta kelio nesėkmėms, o kai kada netgi ir prideda jų, taigi nepasiekia savojo tikslo. Lietuva turi pribloškiančių pavyzdžių, liudijančių apie visa tai. Laimei, čekinė privatizacija padėjo susiformuoti vietinių kapitalistų sluoksniui, todėl yra tik kelios kompanijos, kritikuojamos dėl užsienio savininkų, atėjusių į Lietuvą per purvinus privatizavimo sandorius. Dar keli tokie sandoriai - ir kapitalizmo įvaizdis būtų buvęs visiškai sugadintas, o šalyje būtų kilęs stiprus nacionalinis pasipriešinimas užsienio ponams. Šalys, kurios nuėjo dar toliau ir prisiėmė banko vaidmenį per privatizavimą (privatizuojant nuosavybę išperkamosios nuomos būdu), sulaukė dar liūdnesnių pasekmių. O svarbiausias dalykas yra tas, kad politikų vykdomas privatizavimas buvo vienas iš pagrindinių įrankių korupcijai institucionalizuoti. Didele dalimi dėl jo paplito pavojingas tikėjimas, esą labai gera valdžia gali išrinkti labiausiai tinkamą savininką ir kad rinkos raidą galima nuspėti ir netgi pakreipti kieno nors pageidaujama linkme.
 
Po kelerių metų tikėjimo spontanine tvarka, daug žmonių ėmė manyti, kad pokyčius rinkoje galima numatyti ir kad, užuot laukus, kol rinka pati ims duoti pageidaujamus rezultatus, valdžia gali įsikišti ir viską „sutvarkyti“ kaip reikia. Atsakymas į tokį pasaulio supratimą vien iš utilitarinio požiūrio taško paprastai patenkina tuos, kurie tuos atsakymus žino ir patys. Tačiau plačiajai visuomenei tokie utilitaristiniai atsakymai nieko nepaaiškina ir „neatveria akių“. Atgimstanti Bažnyčia galėtų padėti žmonėms priimti spontanišką gyvenimo būdą. Tačiau raginimas pasikliauti Dievo apvaizda ir paklusti įgimtoms taisyklėms ir dėsniams (ekonominėje sferoje jie taip pat egzistuoja!) yra sumišęs su solidarumo, tikrumo ir pasirūpinimo kiekvienu balsais. Natūralu, kad daugelis pasirenka lengvesnį kelią.
 
Jei žmonės nepriima gyvenimo spontaniškumo (taip pat ir ekonominio gyvenimo spontaniškumo), laisvės perspektyvos tampa labai miglotos. Jei žmonės nepriima spontaniškumo, jie vėl ir vėl sieks įvesti tikrumą garantuojančias institucijas, o tai greičiausiai bus centrinio planavimo ir perskirstymo institucijos.
 
Poreikis įgyvendinti laisvosios rinkos principus paprastai yra paremtas žmogaus prigimties ir mainų principų suvokimu. Tačiau žmogaus prigimtyje yra kažkas tokio, kas reformų metu nebuvo tinkamai įvertinta. Turiu galvoje žmogaus polinkį valdyti ir kitiems jėga primesti tai, kas jo manymu yra tinkama ir naudinga. Nėra jokio skirtumo tarp valdininko socialistinėje ar kapitalistinėje santvarkoje, nes abejais atvejais valdininkas nėra apsaugotas nuo tokių pačių žmogiškųjų ir institucinių silpnybių. Suvokimas, kad valdžios institucijas reikia apriboti ir visas įmanomas funkcijas perleisti žmonėms, įmonėms ir bendruomenėms, deja, ateina jau vėliau nei pradedamos rinkos reformos. Dėl to institucijų daugėja, jos gerai įsikuria ir tampa nekontroliuojamos, tuo tarpu rinkos dalyviai darosi priklausomi nuo jų malonės. Blogiausia tai, kad visuomenėje praktiškai nėra jėgos, kuri apvalytų ir dereguliuotų šią sistemą, tuo tarpu valdininkai darosi stipriai motyvuoti išlaikyti ir sustiprinti savo aparatą. Lietuvos „Saulėlydžio“ iniciatyva, siekusi apkarpyti biurokratiją ir padaryti ją iš tiesų tarnaujančia žmogui, parodė kaip stipriai šis lemiamas darbas priklauso nuo tų, kurie atlieka šias funkcijas ir kaip sunku jiems patiems susitvarkyti savo virtuvėje. Tai visiškai suprantama ir įrodo, kaip svarbu suburti plačią visuomenės koaliciją, kuri laisvės sampratą įvestų į valdžios koridorius. Viešosios politikos institutai gali atlikti gyvybiškai svarbų vaidmenį vienijant visuomenę, rengiant veiksmų planus ir netgi veikiant kaip savotiška „policija“ mažinant valdžią.
 
Tarptautinės institucijos galėtų būti naudingas įrankis šioje srityje, tačiau dažniausiai, deja, biurokratijos mažinimas nėra jų prioritetas. Šiame kontekste svarbu tai, kad pažadą tarptautinei institucijai nacionalinė valdžia priima vos ne kaip privalomą dalyką, tuo tarpu pažadas žmonės, rinkėjams ignoruojamas ir todėl reikalauja kokio nors vykdomos politikos sergėtojo. Kaip būsima Europos Sąjungos narė, Lietuva turėjo gana karčios patirties: senosios socialistinio tipo institucijos vis dar veikė, kai naujosios, nukopijuotos pagal ES schemas, buvo steigiamos virš jų. Žmonėms buvo žadėta nuodugni valstybės funkcijų peržiūra (siekiant jas sumažinti!) prieš Lietuvai įstojant į ES, tačiau ji taip ir liko neįvykdyta. Tokiomis sąlygomis erdvės rinkai po truputį mažėja. Žmonių pasitikėjimas teisingumu ir tvarka svyruoja ir jie sieja savo viltis su stebukladariais, kurie išspręs visas problemas ir privers valdžią tarnauti žmogui. Tačiau mums reikia ne stebuklo, o gerai organizuoto valdžios apsivalymo. Patirtis įgyvendinant gerai apgalvotą nacionalinę iniciatyvą gerinti verslo sąlygas, atsisakyti nereikalingų reguliavimų ir valstybės funkcijų, o likusias funkcijas priversti tarnauti žmonių poreikiams, suteikia optimizmo, kad tokio pobūdžio triūsas nėra bergždžias.
 
Nemažai žmonių užduoda klausimą apie tarptautinių institucijų vaidmenį pereinamuoju laikotarpiu, o konspiracijos teorija vis dar gaji. Konspiraciją lengva įsivaizduoti ir kartais netgi suplanuoti, bet beveik neįmanoma įvykdyti – šiuolaikiniame pasaulyje su milžinišku skaičiumi žaidėjų ir spontaniškumu, kuris vis dar nėra nurašytas. Tarptautinių institucijų, kaip ir daugelio reiškinių, vaidmuo yra dvilypis. Dažnai jos apsaugo pereinamosios ekonomikos šalis nuo per didelio posūkio į kairę, tiesa, tai suteikia galimybių abejoti, ar laisvė, įvesta „švelnios“ prievartos keliu, gali būti ilgai išlaikyta. Lietuvoje tarptautinės institucijos buvo naudingos užkertant kelią privatizavimo stabdymui ir peržiūrai, atveriant duris užsienio bankams, palaikant valiutų valdybos sistemos įvedimą ir kai kuriais kitais atvejais. Tačiau daugeliu kitų atvejų tarptautinės institucijos neleido mums nueiti per daug į dešinę ir priimti sprendimus, kurie mums būtų tinkami ir tarnautų geriau. Tarp ryškiausių pavyzdžių paminėsiu vakarų šalių pasipriešinimą pelno mokesčio naikinimui, savanoriško indėlių draudimo įvedimui, privatizavimo pajamų atidavimui gyventojams, čekinei privatizacijai ir nepolitizuotam privatizavimui per vertybinių popierių biržą. Neišvengėme kelių komiškų pavyzdžių, kurių rezultatai toli gražu nekėlė juoko, kai buvo įvesti kai kurie banalūs reguliavimai tarptautinės bendruomenės dėka, o esminių institucijų vis dar nebuvo (bankų sistemoje buvo įvestos sudėtingos protingos priežiūros normos, kai hipotekos sistema neveikė, o paskolos buvo lengvai prarandamos). Žemės ūkis – dar viena sritis, kurioje vakarų pasaulis savo žodžiais ir darbai užkerta kelią bet kokiam dereguliavimui. Visai suprantama, kad žmogus negali nematyti, kaip gyvena vakarų visuomenė, ir išmokti svarbiausią jos pamoką. Tačiau daugeliu atvejų užsienio jėgos ar taisyklės, vyravusios svetur, užkirto kelią sprendimams, kurie būtų tikę tautinei kultūrai, suderinami su laisvosios rinkos principais ir dėl to veikę geriau. Ir ne tik mūsų visuomenė nukenčia dėl tokio įsikišimo. Vieną dieną vakarų pasauliui taip pat gali prireikti sveikos alternatyvos sistemoms, kurios pradeda žlugti, o surasti kitų pavyzdžių nebus lengva, nes visas pasaulis bus pernelyg suvienodintas.
 
Tarp tokių vietinių sprendimų, galėjusių atlikti gyvybiškai svarbų vaidmenį, pirmiausia paminėtina iniciatyva apriboti įstatymų leidėjus ir administraciją. Ja buvo siekiama, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo įstatymu būtų traktuojamas vienodai ir kad jokios privilegijos ar apribojimai nebūtų taikomi dėl esamų ryšių su valdžia. Mes suformulavome šią paprastą, bet revoliucingą, nuostatą po skaudžių patyrimų remiant verslą, o šiam - ieškant naudos iš politikų, besipriešinant įstatymams, parašytiems konkrečioms įmonėms ir išrinktiems užsienio investuotojams, aiškinant būtinybę, kad verslo sąlygas reikia gerinti visiems, o ne saujelei išrinktųjų. Prireikė didžiulių pastangų priversti verslo bendruomenę suprasti, kad ji neturi siekti sąlygų gerinimo tik savo sektoriuje ar srityje. Nors pasiūlymui Konstitucijoje apriboti valdininkų galias nebuvo pritarta, tai buvo pagrindinis švietėjiškas pasiekimas aiškinant, kokios reformos padėtų tašką intervencionizmui ir korupcijai ir paklotų tikrosios laisvosios rinkos pagrindus.
 
Nepaisant pastangų riboti ir valdyti ekonominę laisvę, ji vis tiek duoda žmoniją praturtinančių rezultatų. Laisvės ateitis priklauso nuo žmonių požiūrio į neseną praeitį ir ideologiją, kuri vyraus rytoj. Šiandien žmonės susiduria su klausimu, ar laisvė yra gerai tik jiems pamaitinti ar vis dėlto ji turi ir kitą lemiamą vaidmenį. Jei imsime domėtis, rasime ne vieną progą suvokti, kad laisvė mums gyvybiškai svarbi gyvenant ir priimant sąmoningus sprendimus bei suvokiant bendruosius žmonijos dėsnius - dėsnius, kurie mus lydėjo pastarojo dešimtmečio kelionėje.