Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Kokią ekonominę politiką žada rinkimų laimėtojai?

dr. Remigijus Šimašius, LLRI viceprezidentas
2004-10-27
Komentaras, Lietuvos radijas
Politikoje, kaip teisingai pastebi politologai, nugalėtojais skelbiasi visi. Po šių rinkimų taipogi turime jų visą aibę: Darbo partija – nes gavo daugiausiai vietų, socialdemokratų ir socialliberalų koalicija – nes, nepaisant garsiojo švytuoklės efekto, gavo pakankamai daug vietų ir liko antri, konservatoriai – nes gavo daugiau nei turėjo, liberaldemokratai – nes gavo daug, nepaisant jų lyderio politinės karjeros pabaigos, liberalcentristai – nes laimėjo nemažai, nepaisant to, kad buvo smarkiai atakuojami, valstiečiai ir kompanija – nes gavo pakankamai, kad galėtų lemti vyriausybės likimą. Tačiau ką gi išsirinko Lietuva? Ką šios partijos pasiūlys ekonominėje politikoje?
          
Socialdemokratų ir socialliberalų koalicija, kaip ir galima tikėtis, išsiskiria tuo, jog labai akcentuoja dabartinės politikos tęstinumą. Netgi pažadai apie tai, kaip bus geriau, prieš rinkimus buvo padalinti iš esmės gana solidžia ir nuosaikia forma. Iš šios politinės jėgos neturėtume tikėtis žingsnių atgal, greičiausiai, deja, ir žingsnių į priekį. Taigi bus stabilumas. Tiesa, būta pažadų įvesti progresyvinius mokesčius, bet tai, ko gero, vargu ar žavi pačius partijos strategus, todėl, tikėtina, jog bus įsiklausyta į analitikų balsą, pasidairyta aplink ir šios madingos, bet nenaudingos, idėjos atsisakyta.
          
Darbo partija ne ką skiriasi nuo dabartinės valdančiosios koalicijos. Ekonomikoje žadėta iš esmės tas pats, tik ne taip biurokratiškai tiksliai, kai kur užsimota tiksliai nepažiūrėjus, kai kur gerokai sutirštintos spalvos. Taigi vargu ar ką nors tokio naujo įneštų ir ši politinė jėga. Tiesa, negalima atmesti vieno iš didžiausių nežinomųjų – kokie būtų šios partijos kandidatai į ministrus ir kitus postus, kokie šių žmonių interesai, kokios moralinės nuostatos. Kaip žinoma, būtent šie dalykai labiau nei rinkimų pažadai nulemia bene daugumą sprendimų.
          
Kairiųjų stovykloje dar yra valstiečiai ir naujoji demokratija. Jų pažadai bene chaotiškiausi, o tai, beje, visai dera, kai po rinkimų žadama būti iešmininku, kuris galbūt ir be didelio parlamentarų skaičiaus bandys daryti didelę politiką. Dar išskirtina tai, jog visiems žadama viskas, pasisakoma prieš bet kokias reformas. Toks stabilumas, deja, pavojingas, nes gyvenimas reikalauja ne stagnacijos, o prisitaikymo prie naujų aplinkybių. Labai panašios ir liberaldemokatų rinkimų nuostatos, nors ir daug lakoniškesnės.
          
Liberalcentristai savo pažadais atrodo neblogai – ir ekonomikos problemos identifikuotos, ir neprisižadėta per daug, ir reikalingoms reformoms atrodo pasiryžę. Jei tik būtų ryžto tokios pozicijos laikytis, jų dalyvavimas formuojant ekonominę politiką būtų nukreiptas į ekonominių veiklos sąlygų gerėjimą, ekonomikos išvalstybinimą. Prieš kelerius metus tokio ryžto laikytis principų, deja, nebuvo.
          
Kita dešinioji jėga - konservatoriai – palaiko iš esmės tą pačią kryptį, išskyrus keletą esminių niuansų: pasiryžimu šeimoms sumokėti už vaikus, senelių ir ligonių žmonių priežiūrą, bendruomenių ir savivaldos ypatingu akcentavimu ir nebuvimu priešiškiems galimai naujam – gyventojų nekilnojamojo turto mokesčiui. Nesusilaikyta ir nuo akivaizdžiai populistinių pažadų tiesiog padvigubinti atlyginimus mokytojams ir gydytojams.
          
Praktika rodo, kad prieš rinkimus dalijami ir ekonomiškai pagrįsti, ir absurdiški pažadai esant valdžioje sušvelnėja, atrandama daugybė priežasčių jų neįvykdyti ar įgyvendinti su išlygomis. Teigiama šio reiškinio pusė ta, kad nėra abejojama dėl pagrindinės Lietuvos ekonominės politikos krypties, dėl kurios šiandien galime džiaugtis nemažais ekonominiais laimėjimais. Neigiama pusė ta, jog vargu ar tapsime labiau konkurencingi, nei buvome, vargu ar išdrįsime būti tie Europos išsišokėliai, kurie pirmieji pralaužia ledus priimant sprendimus, kurių nesugeba priimti kiti. Estai, o pastaruoju metu ir slovakai, tokiais būti išdrįsta ir, nenuostabu, jiems sekasi kurti gerovę.
          
Sprendžiant iš to, ką partijos mano apie ekonomiką, naujoji valdančioji koalicija gali būti labai įvairi: kairioji, populistinė, mažumos, vaivorykštinė. Tačiau bet kokiu atveju tikėtina, jog ekonominėje politikoje perversmų ji nedarys ir ekonomikos dėsnių paneiginėti nemėgins. Visgi būsimos vyriausybės ekonomikos politika, kaip matome iš partijų pozicijų, gali būti įvairi. Todėl politinę mozaiką bedėliojančiam ir būsimo premjero kandidatūrą teiksiančiam Prezidentui reikėtų rimtai apsispręsti, kam jis nori atiduoti Lietuvos vairą, o kam – galbūt ne.