Pasigirsta skundų, kad Lietuvos mokyklose vaikai vien tik „kala į galvą“ faktus, datas ir taisykles, o nėra mokomi kūrybiško ir savarankiško mąstymo. Atkartojimas vertinamas kaip švietimo sistemos yda, o kūrybiškumas, kaip siekiamybė.

 

Tačiau vertinimai reikšmingai pasikeičia, jei imame vertinti mokyklų savarankiškumą. Staiga taisyklių iškalimas ir aklas laikymasis laikomi tobula padėtimi, o savarankiškumas, kūrybiškumas ir naujovių ieškojimas paskelbiami draudžiama teritorija. Švietimo ir mokslo ministerija bei savivaldybės mokyklas laiko ant tokio trumpo pavadėlio, kad mokykloms, ko gero, sunku pasukti galvą atgal, kad pasižiūrėtų, ar nenuklydo nuo savo kelio.

 

Mokyklų kelio tikslas paprastas - vaikams suteikti žinių ir įgūdžių, kurie duotų naudos tolimesniame gyvenime.

 

 

Tam, kad mokyklos kuo labiau stengtųsi gerai vykdyti savo veiklą 2002 metais buvo įvestas mokinio krepšelis. Mokinio krepšelis yra toks mokyklų finansavimo būdas, kai mokykla gauna tiek lėšų, kiek joje mokosi moksleivių. Norėdamos pritraukti kuo daugiau lėšų, jos turėtų gerinti savo veiklą ir konkuruoti tarpusavyje taip, kad pritrauktų pas save kuo daugiau mokinių. Konkurencijos diegimas per mokinio krepšelį buvo žingsnis į priekį. Tačiau tai, kas kartu nebuvo padaryta, gali būti prilyginta dviem žingsniam atgal.

 

Pirma, mokinio krepšelis apima tik dalį visų mokyklai gyvuoti reikalingų lėšų, o ir jos gali būti perskirstytos atimant dalį lėšų turinčių priklausyti sėkmingoms (daugiau moksleivių pritraukiančioms) mokykloms ir atiduodant jas ne tokioms sėkmingoms (mažiau moksleivių pritraukiančioms) mokykloms. Antra, sudarytos labai ribotos sąlygos mokyklų tarpusavio konkurencijai. Viena mokykla gali nukonkuruoti kitą - pritraukti daugiau mokinių,- dažniausiai tik jei įvairius dalykus daro kitaip. Kitaip tariant, jei pasiūlo moksleiviams, jų tėvams ar geresniems mokytojams ką nors labiau priimtino ir patrauklaus nei kita mokykla. Tačiau jei visoms mokykloms neleidžiama priimti savarankiškų sprendimų, paprasčiausiai nėra būdų, ką viena mokykla galėtų daryti kitaip nei kita mokykla. Dėl šios priežasties tikra konkurencija tarp mokyklų vyksta gana sunkiai.

 

Nelaisvė bendrojo lavinimo mokykloms pačioms priimti įvairus sprendimus yra akivaizdi. Europos sąjungos švietimo informacijos tinklas Eurydice yra palyginęs 44 mokyklų autonomijos aspektus tarp Europos sąjungos valstybių. 2002/03 mokslo metais Lietuvos vidurinį išsilavinimą teikiančios mokyklos visišką autonomiją turėjo ar galėjo turėti 8 srityse, dalinę autonomiją 16 sričių bei neturėjo autonomijos daryti sprendimų 20 sričių. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Olandijos, Švedijos ar Belgijos Flandrijos regiono vidurinį išsilavinimą teikiančios mokyklos visišką autonomiją turėjo ar galėjo turėti 29-30 sričių, dalinę autonomiją 9-12 sričių, o neturėjo autonomijos tik 2-5 sprendimų srityse.

 

Vienintelis mokyklų veiklos vertinimo kriterijus privalo būti – kaip gerai jose išmokomi vaikai. Būdas, kaip mokyklos tai pasiekia, privalo būti paliktas pasirinkti pačiai mokyklai.

 

 

Labiausiai mokyklų laisvę varžo mokinio krepšelio bei kito finansavimo skirstymas į tikslines dalis (pavyzdžiui, atlyginimams, mokymo priemonėms, kvalifikacijos kėlimui, šildymui, mokinių maitinimui ir pan.). Visa tai trukdo konkrečioje situacijoje esančiai mokyklai priimti protingiausią sprendimą. Kodėl pačiai mokyklai negali būti paliktas sprendimas atsisakyti tam tikrų dalykų pirkimo, bet už tai pasisamdyti itin gerą ir todėl brangiai kainuojantį mokytoją, kuriam pakaks tik kreidos ir lentos? Tuo tarpu esant tiksliniam finansavimo skirstymui mokyklai gali tekti pirkti tam tikrą kompiuterinę techniką bei samdyti ne tokį gerą ir todėl mažiau apmokamą mokytoją, kuris tais kompiuteriais dirbti vengs ir vis vien mokinius mokys tik su kreida ant lentos. Kiekviena konkreti mokykla, geriausiai žinodama savo situaciją ir aktualiausius poreikius, tikrai gali priimti tinkamesnius sprendimus nei tie, kuriuos ji pagal nustatytas taisykles privalo daryti. Pavyzdžiui, gal tam tikra mokykla geriau vienerius metus nepirks vadovėlių, bet greitai susitvarkys prakiurusį stogą. Arba atvirkščiai, pigiau nei planuota suremontavusi stogą nupirks papildomų mokymo priemonių.

 

Mokytojai turėtų didesnes galimybes gauti jų darbą atitinkantį atlyginimą, o mokyklų konkurencija dėl geriausių mokytojų padidintų jų atlyginimus, jei būtų leista dėl mokytojų darbo užmokesčio dydžio susitarti pačiam mokytojui ir mokyklai individualiai. Žymus ekonomistas Miltonas Friedmanas dar 1962 metais yra pasakęs tai, kas idealiai aprašo šiandienos padėtį Lietuvoje. Friedmano teigimu, kalbant apie mokytojų atlyginimus, didžiausia problema yra ne ta, kad jie yra per žemi, o ta, kad jie yra pernelyg suvienodinti ir nelankstūs. Esą didžiausia sistemos problema yra ta, kad atlyginimo dydis priklauso ne nuo darbo rezultatų, o nuo užimamų pareigų ar turimų diplomų. Todėl ir susidaro tokia padėtis, kad geriausiems mokytojams mokama akivaizdžiai per mažai, o prastesniems mokytojams galbūt ir per daug. Nuo 1996 metų Švedijoje leista mokytojams individualiai susitarti dėl jų darbo užmokesčio dydžio. Švedijos mokytojų sąjungos 2004 metais atlikta apklausa parodė, jog virš 60 proc. šios sąjungos narių buvo patenkinti individualizuota darbo užmokesčio sistema, kai tuo tarpu 1999 metais tokių buvo tik apie 30 proc.

 

Neturėtų būti nustatomi jokie privalomi mokyklos teritorijos, patalpų, mokymo aplinkos ir panašios infrastruktūros reikalavimai, ypač tie, kurie niekaip nėra susiję mokymusi. Pavyzdžiui, sėkmingai mokyklai nėra būtina pačiai turėti nei fizikos, informatikos ar biologijos kabineto, nei sporto aikštelės ar sporto salės. Mokykla sporto salę ar fizikos kabinetą gali nuomotis iš greta esančios mokyklos, susitarti su šalia esančiu universitetu dėl istorijos pamokų vedimo, o mokinių maitinimą organizuoti kitoje gatvės pusėje esančioje kavinėje.

 

Mokyklos šiuo metu pačios gali pasirinkti vadovėlius, kokie bus joje naudojami. Panašiai galėtų būti atpalaiduoti ir mokymo turinio reikalavimai – pačiai mokyklai leidžiant nuspręsti, ką ji mokys ir kaip ji to mokys. Pavyzdžiui, šiuo metu vaikų darželiams nėra nustatyti mokymo turinio reikalavimai, todėl jų yra žymiai įvairesnių. Naikintini ir kvalifikaciniai reikalavimai mokytojams, kad pati mokykla galėtų nusistatyti savuosius. Mokyklos tikslas yra išmokyti. Kaip ir kokiomis priemonėmis pasinaudodamos jos tą padarys, gali ir turi būti palikta pačiai mokyklai pasirinkti.

 

Pagaliau, pačioms mokykloms turėtų būti patikėta daugiau sprendimų susijusių su jų nekilnojamojo turto naudojimu. Šiuo metu joms sudarytos itin ribotos ir sudėtingos sąlygos adekvačiai reaguoti į mokinių skaičiaus pasikeitimus atitinkamai plečiantis ar susitraukiant.

 

Didesnė mokyklų laisvė reikštų ne tik didesnę mokyklų įvairovę, geresnes jų paslaugas, bet ir tai, kad nebereikia daugelio valdininkų ministerijoje, savivaldybėse ir visose kitose mokyklas už pavadėlio laikančiose įstaigose. Šios įstaigos, siekdamos pateisinti savo egzistavimą, priverstos nuolatos kurti sistemos „tobulinimo“ ir priežiūros planus.

 

 

Kiekvienas iš jūsų, tikėtina, neleistumėte savo vaikų į tam tikrą mokyklą, jei manytumėte, jog tenai pernelyg prastos mokymo sąlygos ar pernelyg prasta mokymo kokybė, ypač jei šalia būtų kitos geresnės mokyklos. Todėl, esant tikrai mokyklos pasirinkimo laisvei, mokyklų laisvė prižiūrima pačiu objektyviausiu būdu – mokinių ar jų tėvų sprendimu iškeisti poreikių neatitinkančią ar blogai savo veiklą vykdančią mokyklą į kitą. Patys tėvai, žinodami, kad mokyklos yra pakankamai laisvos, turi pasitempti ir labiau domėtis tuo, ką ir kaip mokosi jų vaikai. Taip pat, mokykloms esant lankstesnėms, moksleiviai ir tėvai iš jų galės ir daugiau reikalauti.

 

Geram pasirinkimui atlikti reikia tinkamos informacijos. Nors ir prieštaringai vertinami, bet baigiamieji egzaminai pateikia patį objektyviausią įmanomą palyginimą, kuri mokykla kokių mokymo rezultatų padeda pasiekti. Pačios mokyklos, norėdamos pritraukti moksleivius, gali sekti ir skelbti savo abiturientų pasiekimus iš karto po mokyklos baigimo. Pavyzdžiui, gimnazija gali parodyti, kad 90 proc. jos abiturientų iš karto po mokyklos baigimo įstoja į aukštąsias mokyklas, o bendrąjį lavinimą vykdanti profesinė mokykla, kad tokia pat ją baigusių moksleivių iš karto įsidarbino tam tikrose įmonėse.

 

Jei privalai pažodžiui laikytis taisyklių, tai reiškia, kad negali padaryti geriau nei numato taisyklės. Pavyzdžiui, mokyklos negali daryti kitaip nei numato taisyklės, net jeigu to pageidautų moksleiviai ar jų tėvai. Tačiau mokymo kokybės užtikrinimui jokia iš viršaus nuleista sistema nėra nei pakankama, nei tuo labiau būtina. Pavyzdžiui, žymiajame "The Economist" 2005 metų straipsnyje „Smegenų verslas“ pažymėta, kad JAV aukštojo mokslo sistema yra geriausia pasaulyje todėl, kad sistemos nėra. Ir nors taip kalbama apie aukštojo mokslo sistemą, tačiau nėra priežasčių manyti, kad tokie pat principai negalėtų būti pritaikyti ir bendrajame lavinime ar bet kurioje kitoje švietimo pakopoje. Mokyklos pavadėlis turi būti ilgas, o ir laikyti jį turi ne biurokratas, o paslaugos vartotojai – moksleivis ar jo tėvai.