Vyriausioji rinkimų komisija skelbia beveik visų ankstesnių kandidatų į prezidentus programas, kuriose gausu ir ekonominės politikos nuostatų. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, jog priešrinkiminiai įsipareigojimai ir tikslai peržengdavo prezidento mandato ribas. Kasdienės ekonominės politikos uždaviniai populiarūs rinkiminiuose pažaduose: užtikrinti tinkamas darbo sąlygas, teisingą atlyginimą ar adekvačias kainas. Tai nėra nei prezidento kompetencija, nei jam pasiekiamas tikslas.

 

Nors pagrindinė prezidento kompetencija yra užsienio politika, neabejotina, jog šiandieninė ekonominė situacija ragins kandidatus pasisakyti, kaip išspręsti pasaulio ekonomikos krizę bei ką trumpu laikotarpiu daryti Lietuvoje.

 

Konstitucija ir įstatymai prezidentui suteikia galių dalyvauti skiriant į vadovaujančias pareigybes valstybės institucijų vadovus. Nuo prezidento iš dalies priklauso kokio aukščio kartelė bus pasitelkta vertinant pareigūnų tinkamumą pareigoms, kuriuos skiriant jis dalyvauja. Prezidentas teikia Seimui valstybės kontrolieriaus bei Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras. Taip pat skiria Vertybinių popierių komisijos pirmininką, Konkurencijos tarybos pirmininką, premjero teikimu skiria Valstybinės energetikos išteklių kainų ir energetinės veiklos kontrolės komisijos pirmininką ir narius. Energetikos kainų reguliavimas bei monopolijų medžioklė buvo ir tikriausiai bus politinės darbotvarkės dalis, todėl prezidento žodis, kokį asmenį pasirinkti į atsakingas pareigas bus svarbus.

 

Visi ligšioliniai prezidentai iki šiol vangiai naudojosi savo įstatymų iniciatyvos teise – teikti įstatymų projektus Seimui. Kita vykdomosios valdžios šaka – Vyriausybė – yra aktyviausia teisės aktų projektų iniciatorė, parengianti gerokai daugiau ir svarbesnių įstatymų projektų nei Seimas. Retos prezidento iniciatyvos aiškintinos prezidento kanceliarijos mažumu, tačiau šiandienė teisėkūra leidžia aktyviau veikti pristatant įstatymų ar kitų teisės aktų koncepcijas, o ne jau parengtus projektus. Prezidento institucija galėtų būti aktyvesnė teisėkūros iniciatorė. 

 

Kadangi pagrindiniai prezidento institucijos svertai kasdienei politikai vyksta pasirašant  įstatymus, ekonominėje politikoje visada svarbūs prezidento išsakomi akcentai ir ribinės linijos, signalizuojantys, kokie sprendimai filtro nepraeis. Nors prezidentas negali konfrontuoti nei su Seimu, nei su Vyriausybe kasdien ir visais ekonominės politikos klausimais, tačiau atitinkami riboženkliai, kurie nubrėžtų ribas Seimui yra būtina prezidentinių įsipareigojimų dalis. Pirmiausia aktyviems piliečiams – darbuotojams ir verslui. 

 

Todėl iš prezidentinių kandidatų laukiama pozicijos, kokį akcentą jie uždės ir ką palaikys. Ar pasisakys už mažesnį perskirstymą per valstybės biudžetą, o tai reikštų ir mažesnius mokesčius, ir efektyvesnę teikiamą socialinę paramą, ar sieks didesnės pyrago dalies? Labai svarbu, ką pretendentai palaikys reformuojamose švietimo, pensijų ir sveikatos srityse. Ar palaikys rinkos santykius skatinančią ir į studentus atsisukančią švietimo reformą, ar pasiduos stagnacijai? Ar būsimas prezidentas laikysis pozicijos, jog pensijų reformos žlugdymas yra valstybės atsakomybė ir prezidentinio munduro klausimas yra, ar 2011 metais įmokos į pensijų fondus bus atstatytos?

 

Pozicija dėl pensijų reformos tęstinumo reikštų pažadą piliečiams, jog jų kaupimas turi prasmę, o privačių fondų valdytojams, jog veikti Lietuvoje verta. Privačių investicijų stinga ir švietimo sistemoje, o ypač stagnuojančioje sveikatos apsaugos srityje. Prezidentas gali tapti reformos varikliu aktyviai pasisakydamas už mažesnę biurokratiją teikiant sveikatos paslaugas bei pacientą, kaip visos sistemos ašį. Taip pat svarbi prezidento pozicija ir biurokratijos bei reguliavimo klausimais, nors įprasta kritikuoti biurokratiją apskritai, tačiau biurokratijos mažinimo užmojai sustoja prieš konkrečius žmones, pozicijas ar reguliavimus.

 

Prezidentas įstatymų leidyboje išliks paskutine sveiko proto kontrolės priemonė. Kaip teko pasielgti prezidentui Valdui Adamkui dėl Minimaliojo darbo užmokesčio ir socialinių išmokų indeksavimo įstatymo, Kainų reguliavimo įstatymo. Nesena istorija parodė, kad Seimo nariai, net ir balsuodami „už“ tikisi, kad prezidentas prisiims naštą vetuoti įstatymą ir imtis aiškinti tam pačiam Seimui ir tautai, kodėl vienas ar kitas sprendimas neturėtų būti priimtas.

 

Būsimi prezidento rinkimai tikriausiai nebus išimtis iš prastėjančios tendencijos, jog priešrinkiminės programos laikomos būtinu balastu, tačiau išklausti kandidatus ir sužinoti, kokių sprendimų tikėtis, priešrinkiminis laikas pats tinkamiausias.