Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Komentaras apie ūkį ir valstybės finansinę padėtį

Rūta Vainienė, LLRI viceprezidentė
2000-07-13
Komentaras, Lietuvos radijas
2000-ieji metai jau įpusėjo, o metų vidurys yra gera proga apžvelgti ekonominę privataus ūkio ir valstybės finansų padėtį. Kaip gyvena Lietuvos žmonės nuo vadinamosios ūkio krizės pradžios praėjus jau beveik dvejiems metams? Ar tikrai ekonominiai rodikliai leidžia prognozuoti, kad kylame iš duobės ir kad gyvenimas artimiausiu metu pagerės?
          
Ekonomikos nuosmukis, prasidėjęs 1998 metų pabaigoje ir labiausiai pasireiškęs 1999 metais, kilo ne tiek dėl Rusijos krizės, kiek dėl neūkiškai tvarkomų valstybės finansų ir vykdytos ekonominiam augimui nepalankios ekonomikos politikos. Nes jei pagrindinė krizės priežastis būtų buvusi Rusijos krizė, įmonės būtų netekusios Rusijos rinkų, tačiau būtų sugebėjusios greitai persiorientuoti į vidaus ir kitų užsienio šalių rinkas. Tačiau tai neįvyko, nes ekonominė politika vertė nukreipti pastangas ne į savo verslą, bet į valdžios iškeltų reikalavimų vykdymą. Netinkama valdžios ekonominė politika sukūrė verslui nepalankią aplinką, tačiau vis tik didžiausios problemos pasireiškė ten, kur ir užgimė, tai yra pačiame valstybiniame sektoriuje. Taip buvo nuo pat krizės pradžios, tokia pati kryptis išlieka ir dabartiniu metu. Tai - valstybės biudžetų bei fondų deficitas, didelė valstybės skola, buksuojančios restruktūrizavimo ir funkcijų išvalstybinimo reformos.
          
Štai neseniai buvo paskelbti "Sodros" bei valstybės biudžetų vykdymo rezultatai. Ir jie nedžiugina, nes "Sodros" deficitas birželio pabaigoje sudarė 164 milijonus litų, nors buvo planuotas metinis 27 milijonų litų perteklius. Valstybės biudžetas negavo 143 milijonų litų planuotų pajamų, o deficitas siekė 397 milijonus litų. Tai reiškia, kad ir šiemet nepavyks įvykdyti 2000 metų biudžeto įstatymo. Žmonėms šie mistiniai deficitai ir skaičiai pasireiškia labai proziškai ir realiai. Vėluoja ar mažinami mokytojų ir gydytojų atlyginimai, valstybinės įstaigos neatsiskaito su privačiomis įmonėmis už suteiktas paslaugas ir prekes, pensininkai laiku negauna pensijų.
          
Valstybės finansų padėtį pagerinti nėra lengva, o ypač jei tai reikia padaryti staiga. Nes visų valstybės fondų pajamos labai priklauso nuo privataus ūkio būklės, o šioji netampa gera per mėnesį ar du. Valstybinių fondų išlaidų mažinimas susijęs su valstybės funkcijų reforma, su jų privatizavimu, o tai irgi nėra momentinis virsmas. Reformoms vykdyti reikalingas noras keisti, t.y. politinė valia ir įdirbis. Deja, tenka pripažinti, kad įdirbis rengiant valstybės funkcijų išvalstybinimo planus nėra didelis. Pavyzdžiui, socialinė apsauga. Priimta pensijų reformos koncepcija, kurią numatoma pradėti įgyvendinti tik 2002 metais, reformos rezultatus pajustume dar po kelių metų, po kelių konkrečiai dabar neįmanoma net nuspėti, nes nežinomi perėjimo prie privataus kaupimo mastai ir tempai. Dabar kuriamas reformos planas, tačiau ar jis bus priimtas ir koks bus priimtas, neaišku. Netgi nėra tvirtų garantijų, kad nauja Vyriausybė nekeis dabar patvirtintų pensijų reformos principų.
          
Kita vykdoma valstybės funkcija - sveikatos draudimas. Ligonių kasos nesugeba atsiskaityti su vaistinėmis ir medikais, jau nekalbant apie renovaciją arba naujos medicininės įrangos įsigijimą. Išeičių neieškoma, nes numatytas medikų algų mažinimas nėra ilgalaikis sprendimas, tai nėra išeitis. Nes ji nepakeičia ydingo valstybinio finansavimo principo, o jo žlugimą atideda ateičiai. Išeitimi būtų sveikatos draudimo privatizavimas, valstybės rankose paliekant tik minimalų sveikatos paslaugų paketą. Tačiau sveikatos reforma valdžioje suprantama visiškai kitaip, apsiribojant pačių paslaugų organizavimo, bet ne sistemos reforma, kuri keistų visų jų dalyvių motyvaciją. Taigi, žymaus pagerėjimo sveikatos sistemoje ko gera teks laukti dar ilgiau nei socialiniame draudime.
          
Dabar - keliais žodžiais ne apie valstybės finansus, o apie patį ūkį. Neseniai paskelbti makroekonominiai rodikliai, atrodytų, turi nuteikti optimistiškai. Teigiama, kad bendrasis vidaus produktas 2000 metais augs ne 1,3 ir ne 2 procentus, kaip buvo tikėtasi metų pradžioje, o visus 3,1 procento. Duomenys apie stebėtinai mažą - tik 3 procentų I ketvirčio einamosios sąskaitos deficitą bei padidėjusį eksportą taip pat turėtų džiuginti ir byloti apie atsigaunančią pramonę ir tuo metu sumažėjusį valstybės skolinimąsi užsienyje. Tačiau makroekonominiai rodikliai ne visada reiškia, kad žmonės jau gyvena geriau ir nesuteikia pagrindo teigti, kad kiekvienas ar bent jau dažnas pajus ekonominės padėties pagerėjimą, susiras darbą ar užsidirbs didesnę algą. Trumpalaikis eksporto padidėjimas gali būti tiesiog kelių įmonių sėkmingo kontrakto ar augančios užsieniečių perkamosios galios įrodymas, bet ne Lietuvos ūkio atsigavimo sąlyga ar prielaida ar rezultatas.
          
Pagrindo teigti, kad visų gyvenimas pagerės, gali suteikti ne skaičiai, o tik valdžios daromi žingsniai naikinant tas kliūtis, kurias ji sukūrė verslui. Tokių valdžios žingsnių nėra daug, tačiau yra. Štai Seimas pritarė Juridinių asmenų pelno mokesčio pataisoms, pagal kurias įmonės galės minusuoti beviltiškas skolas, nebebus apmokestinamas kompiuterinių programų įsigijimas, įmonės galės nedvejodamos remonto sąnaudas, viršijančias 50 procentų turto vertės, laikyti investicija. Šie pakeitimai mažina pelno mokesčio naštą, kurią labai konkrečiai pajus įmonės. Beje, tai pirmieji Saulėtekio pasiūlymai, nors ir modifikuoti, nors ir kompromisiniai, bet pozityvūs. Kad įsigaliotų įstatymo pataisos, jas dar turi pasirašyti prezidentas.
          
Deja, tokių teigiamų žingsnių nėra tiek daug, kad jie lemtų žymų ir greitą padėties pagerėjimą. Nesugebama išvengti ir verslo aplinką bloginančių sprendimų. Žinant, kad šis Seimas rengiasi atostogoms, o visi politikai rengiasi rinkimams šiemet nebus padėti pagrindai geresniam gyvenimui. Rudenį bus naujas Seimas, tačiau ir iš jo tikėtis kokių nors greitų nuoseklių, kryptingų žingsnių negalima, kol nesuformuota vyriausybė ir nepatvirtinta jos programa, kol nepaskirti komitetų pirmininkai. O kol tokių žingsnių nebus, tol ūkio padėtis nepagerės, o kartu nepadidės ir žmonių gerovė.