Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Konkurencingumas – poetiškas būdas kalbėti apie produktyvumą?

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI vyresnysis ekspertas
2003-09-04
Komentaras, Lietuvos radijas
Pastaruoju metu Lietuvoje madinga kalbėti apie konkurencingumą. Jis įvardijamas kaip vienas iš prioritetinių šalies siekių įvairiose ūkio plėtros strategijose, jam aptarti rengiami seminarai, diskutuojama apie konkurencingumo tarybos kūrimą ir pan. Iš dalies tai suprantama: priartėjus narystei ES ir NATO, šalies politikams reikia rasti naujų patraukliai skambančių šūkių, kuriais galėtų atkreipti į save rinkėjų ir rėmėjų dėmesį. O konkurencingumas, ypač šalies, tam labai tinka, nes ši sąvoka gali reikšti daug dalykų ir būti įvairiai interpretuojama.
 
Antra vertus, šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, einame jau seniai pramintais takais – apie konkurencingumą Vakarų Europoje pradėta kalbėti dar septintajame XX a. dešimtmetyje, kai susirūpinta Europos atsilikimu nuo Amerikos. Vėliau ši tema tapo populiari ir JAV, kai jose ekspertai ir politikai pradėjo nuogąstauti, jog pralaimi konkurencingumo lenktynėse Japonijai ir Pietų Azijos šalims. O praėjusio dešimtmečio pradžioje konkurencingumo tema vėl atgavo populiarumą ES, susirūpinusioje vis didėjančiu atotrūkiu tarp JAV ir ES šalių. Būtent tą susirūpinimą atspindi ir vienas pagrindinių ES dabartinių prioritetų – iki 2010 m. tapti konkurencingiausia pasaulio ekonomika, arba kitaip sakant, pavyti ir aplenkti Ameriką.
          
Tad nenuostabu, jog ir Lietuva iš ES perima rūpestį dėl savo konkurencingumo. Tačiau ar perimame iš tiesų geriausius dalykus iš to, kas buvo išplėtota šia tema karštai diskutuojant JAV ir ES? Atrodo, jog ne. Kaip paprastai iškart pradedame viską komplikuoti: kalbame ir apie inovacijas, ir technologijas, ir investicijas, ir prioritetines šakas, ir valstybę, ir įmones, ir naujų tarybų steigimą ir pan.
          
Vertėtų priminti, jog po ilgų diskusijų JAV ir ES daugelis ekspertų apskritai nusprendė atsisakyti šią sąvoką taikyti šalims, o ne įmonėms. Pagrindinė priežastis – sąvokos daugiaprasmiškumas. Šalies konkurencingumas paprastai suprantamas kaip gebėjimas parduoti tarptautinėse rinkose, kartu užtikrinant sąlygas užimtumui ir gyventojų pajamų augimui. Tai beveik nieko nepasako apie konkurencingumui reikalingas sąlygas, o dažnai lemia ir klaidingą ekonomikos politiką – eksporto skatinimą, importo ribojimą, „prioritetinių sektorių“ rėmimą kitų sričių sąskaita ir pan.
          
Ne veltui vienas žinomas JAV ekonomistas prieš dešimt metų pasakė, jog diskusijos apie konkurencingumą geriausiu atveju yra tik poetiškas kalbėjimas apie produktyvumą, ir jos turi prasmės tik tada kai kalbame apie įmones, o ne šalis.
          
Tai vertėtų prisiminti ir tiems, kurie šiuo metu vis aktyviau rūpinasi Lietuvos konkurencingumu, dažniausiai pamiršdami tokį paprastą dalyką kaip konkurencija. O kol nebus sudarytos sąlygos nevaržomai konkurencijai Lietuvoje, tol kitos konkurencingumą skatinančios priemonės nepasieks savo tikslo, o dažnai kaip tik jį smukdys.
          
Geriausias pavyzdys – importo muitų taikymas, nes tai akivaizdžiausiai mažina konkurenciją įmonių paskatas kelti produktyvumą. Be to, įėjimas į rinką ribojamas ne tik užsienio produktams, bet ir norinčioms steigtis Lietuvos įmonėms, o barjerais verslumui Lietuva blogąją prasme išsiskiria iš kitų regiono šalių.
          
Tik tada, kai jau bus laisvai konkuruojama, galima galvoti apie investicijas, inovacijas ir informacines technologijas. Tačiau priverstos konkuruoti įmonės tuo galbūt ir pačios jau bus pasirūpinusios.