Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Konventas dėl Europos ateities ir Lietuva

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
2002-05-31
Komentaras, Lietuvos radijas
Šią savaitę suėjo trys mėnesiai nuo Konvento dėl Europos ateities, kuriame dalyvauja ir Lietuvos atstovai, veiklos pradžios. Atrodo, jog Konvente iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama aptarinėti procedūrinius dalykus, o šalyse kandidatėse, tarp jų ir Lietuvoje, visuomenė daugiau diskutuoja apie paramą žemės ūkiui ar suverenitetą, o ne apie abstrakčius Europos ateities reikalus.
          
Tiesa, nemažai Konvento dalyvių, tarp jų ir Lietuvos atstovai, jau pateikė savo nuomonę dėl įvairių jame aptariamų klausimų. Tačiau tai – gana fragmentiškos nuomonės. Dažnai atrodo, jog Lietuvos ir kitų šalių kandidačių atstovai tiesiog seka ES senbuvių pramintais keliais ir rimčiau nesvarsto keliamų klausimų rimtumo savo šalies integracijos į ES fone. Tai galima suprasti – dalyvavimas Konvente pirmiausia yra mokymasis žaisti pagal ES žaidimo taisykles, suvokimas, kaip veikia ES. Beje, pačiai ES tai yra visiškai naujas sprendimų parengimo būdas, įtraukiant kuo daugiau visuomenės grupių bei demokratiškai išrinktų valstybių atstovų (nors sprendimai bus priimami kaip anksčiau – tarpvyriausybinėje konferencijoje susirinkusių valstybių vadovų).
          
Reikia atkreipti dėmesį, jog elito noras kuo labiau įtraukti Europos šalių visuomenę į diskusijas dėl Europos Sąjungos ateities yra ypač dažnai akcentuojamas. Šį norą galima suprasti – juk nemažai Vakarų bei Rytų Europos šalių gyventojų ES vertina kaip biurokratinę instituciją, pernelyg detaliai besikišančią į jų gyvenimą. Dar didesnė dalis visuomenės apskritai menkai domisi, ką veikia ir už ką atsakinga ES. O ir nesidomėjimas ES yra neatsitiktinis. Daugelis pagrindinių su ES siejamų pasiekimų, ypač taika Europoje, šiuo metu atrodo savaime suprantamas dalykas. Be to, svarbiausi Europos šalių gyventojams klausimai – pensijos ar apmokestinimas - tebėra sprendžiami valstybių narių lygiu. Tad net galima suabejoti, ar noras sudemokratinti ES yra pagrįstas, nes grindžiamas siekiu sukurti tokią pat demokratinio dalyvavimo ir atskaitomybės sistemą ES lygiu, kokia veikia valstybėse narėse. Tačiau ES toli gražu nėra tokia pati politinė sistema, kaip ją sukūrusios valstybės. Be to, kalbose apie kompetencijų paskirstymus ir kitus visuomenei sunkiai suprantamus dalykus dažnai pamirštamas pagrindinis dalykas – žmogus ir jo gebėjimai bei atsakomybė tvarkytis pačiam, nebūtinai deleguojant savo gyvenimo valdymo reikalus vienai ar kitai viešajai institucijai.
          
Dabar artėja naujas Konvento darbo etapas, kurio metu turės būti pasiūlyti atsakymai į iškeltus sudėtingus klausimus dėl ES struktūros, teisinio reglamentavimo ir Sąjungos tikslų įgyvendinimo. Bet atsakyti į šiuos klausimus bei suformuluoti Lietuvos poziciją dėl Europos ateities neįmanoma neapsisprendus dėl to, kokiu pagrindu yra atstovaujama Lietuvos pozicijai konvente. Ar joje dalyvaujantys Lietuvos Seimo nariai pristato savo partijos poziciją, kaip galima spėti iš V. Andriukaičio kalbos konvente, ar Lietuvos poziciją, dėl kurios sutaria pagrindinės šalies politinės jėgos? Tai yra esminis klausimas - nuo atsakymo į jį priklauso ir Lietuvos interesų formulavimas, ir jų atstovavimas.
          
Pozicijos pasirinkimą ypač apsunkina tai, jog daugelis ES svarstomų klausimų yra ideologiniai savo esme – ar tai būtų kompetencijų padalinimas, ar solidarumo traktavimas, ar tolesnės integracijos plėtojimas. Tad atrodo, jog būtų natūralu, jei Lietuvos atstovai reikštų savo partines pozicijas, susibūrę konvente su giminingomis kitų valstybių partijomis. Tačiau ES tuo pačiu yra ir tarpvyriausybinis forumas, kuriame siekiama įgyvendinami valstybių interesus. Šis dviprasmiškumas lėmė tai, jog renkant valstybių kandidačių atstovą į Konvento prezidiumą buvo balsuojama iš dalies pagal geografinį kriterijų. Kol nebus aiškiai išsakyta Lietuvos pozicija dėl šio principinio klausimo, sunku tikėtis sutarimo ir dėl kitų dalykų.
          
Taip pat sunku tikėtis, kad galiausiai bus nuspręsta radikaliai reformuoti ES. Tai turbūt būtų ir nepageidautina. Todėl nereikėtų turėti pernelyg didelių lūkesčių dėl Konvento darbo rezultatų. Kita vertus, tai nereiškia, jog beprasmiška siūlyti naujas idėjas, ypač grindžiamas nuosekliu požiūriu į esminius ekonominius ir politinius visuomenės gyvenimo organizavimo klausimus. Didžiausias iššūkis Lietuvos atstovams yra ne tik išgryninti Lietuvos poziciją, bet ir suderinti norimą su įmanomu ir pristatyti tai Europos partneriams. Tai taptų natūralia atspirtimi Lietuvos dalyvavimui ES institucijose tapus jos nare.