Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Labdara ir gerumas kapitalizmo sąlygomis?

Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
2006-12-20
Komentaras, Lietuvos radijas
Atrodytų, ką bendro gali turėti labdara, gerumas ir kapitalizmas. Ir tarybiniais, ir dabartiniais laikais buvome įpratę girdėti, kad laisva rinka žiauri ir negailestinga, o laukinis kapitalizmas praryja silpnuosius. Bet ar tikrai taip? Kas atsitinka kapitalizme su tais, kurie nesugeba nagais ir dantimis kabintis į gyvenimą, arba dar blogiau – su tais, kurie likimo apdovanoti ne sveikata, gabumais ar nors ir praeinančia jaunyste, bet ligomis, negalia ir likimo smūgiais?
 
Pradėkime nuo pradžių. Laukinis kapitalizmas neturi nieko bendro su džiunglėmis. Laukinėje gamtoje laimi stipriausias, o silpnesnieji tampa jo maistu. Laisvoje rinkoje gi stipriausiu ne tiek gimsta, kiek tampa tas, kuris sugeba geriausiai įtikti kitiems: geriausiai dirbti, pagaminti geriausią ir pigiausią prekę, patogiausiai ją pateikti vartotojui. Koks gi gali būti žiaurumas, jei laisvoje rinkoje viskas vyksta ne jėgos, o susitarimo pagrindu?..
 
Susitarimas iš principo gali įvykti tik tada, kai jis naudingas abiems. Tai, be abejo, nereiškia, kad iš kiekvienos situacijos potencialiai negalime gauti didesnės naudos. Tarkime, darbuotojas norėtų didesnio užmokesčio už tą patį darbą, o darbdavys – daugiau išspausti iš darbuotojo už tą patį užmokestį. Ir vienas, ir kitas padejuoja, kad sutartas rezultatas jam nepalankus, tačiau pats susitarimo faktas liudija, kad tai geriau negu susitarimo nebuvimas. Būkime teisingi – laisva rinka, t.y. laisvi susitarimai, yra geriausia, ką mes, netobuli žmonės, galime turėti šiame netobulame pasaulyje. O tai, ką vadiname žiaurios konkurencijos apraiškomis, nuskriaudžiančiomis silpnuosius, iš tiesų dažniausiai yra dėl valdiškų privilegijų ar valdžios pagalba vykdomos tariamos konkurencijos.
 
Bet kaip visgi su tais, kurie nelabai turi ką pasiūlyti laisvoje rinkoje? Tradicinis atsakymas yra savanoriškai teikiama labdara. Jei labdarą suvokiame kaip Kalėdines gerumo akcijas, be abejo, šimtu procentų reikia pritarti, kad ji gali daug, tačiau tuo pačiu ir labai mažai. Laisva rinka čia aktuali tik tuo, kad ji gali sumažinti skurstančiųjų skaičių ir padidinti skaičių tų, kurie turi iš ko paremti. Tačiau tikrasis gerumas ir gerumas pasireiškia gerokai plačiau. Nuo pirmų gyvenimo dienų žmogus sulaukia gerumo iš savo tėvų ir kitų artimųjų. Net netekus artimųjų, nelaimėje žmogaus neapleis bendruomenė. Ši moralinė skola grąžinama tada, kai subrendęs žmogus padeda pajamų nebegaunantiems savo tėvams ar kitiems artimiesiems, o ypatingais atvejais – kaimynams, parapijiečiams ar kitiems žmonėms. Visi puikiai žinome, kad ne per Kalėdas, o ištikus sunkumams – susirgus, netekus darbo – ar  kitokiems įvyksta tokių santykių išbandymas.
 
Svarbu ir tai, kad valdiška nusavinimo ir perskirstymo sistema šią sistemą sugriauna gana užtikrintai. Vaikai nebe tiek priklausomi nuo savo tėvų, tėvai – nuo savo vaikų. Tad argi ne socializmas griauna glaudžius šeimyninius santykius? Argi ne laisvos rinkos reikia, kad kartų, šeimų, bendruomenių ir kitoks tikrasis solidarumas būtų ne politinis šūkis, o jokio šūkio nereikalaujančia kasdienybe?
 
Dar daugiau – atsakykime į klausimą, kodėl žmonės kapitalizme šypsosi daugiau ne socializme, kodėl valdžia ištrina šypsenas, o kapitalizmas jas grąžina? Kad tuo įsitikintume, užtenka kirsti Lietuvos–Baltarusijos sieną, palyginti mus pačius dabar ir prieš 16 metų ir pastebėti, kaip mes skiriamės nuo visuomenių, kuriose žmonės jau gimė aplinkoje, kurioje reikėjo ekonomiškai konkuruoti. Šypsena ir elgesio laisvumas yra tie bruožai, kurie nelabai būdingi, kai nėra arba ilgus dešimtmečius nebuvo laisvos rinkos. Kapitalizme, norint, kad žmonės tau būtų geri, reikia pačiam būti geram ir draugiškam. Kapitalizme turi šypsotis, kad žmonės tau neatsuktų nugaros. Socializme ar vadinamojoje gerovės valstybėje atsukta nugara ir, atitinkamai, nesėkmės gyvenime tik suteiks tariamą teisę pareikalauti to ar ano. Kai viskas priklauso nuo valdžios malonės, turi šypsotis ne sau lygiems, bet už tave viršesniems. Būtent todėl ten tiek daug rūškanų veidų visuomenėje ir tiek daug įsiteikiančių šypsenų valdiškų įstaigų ir įmonių koridoriuose.
 
Tai, apie ką kviečia prisiminti Advento metas, apie ką moko krikščioniškas socialinis mokymas, yra toli gražu ne svetima laisvai rinkai. Priešingai, tik laisvoje rinkoje žmonės gali realizuoti savo gerumą ir gauna už jį ne tik dangiškąjį, bet ir žemiškąjį atlygį.