Studentų atstovybių sąjunga aukštojo mokslo reformai surengė šermenų inscenizaciją. Ne be reikalo. Dar daugiau – Vyriausybė aukštojo mokslo reformą palaidojo ne tik ir ne tiek dėl nepertvarkytos rektorių rinkimo tvarkos, o ir dėl gerokai svarbesnių dalykų: palaimintu įstatymo projektu užkonservuota dabartinė ydinga studijų finansavimo sistema ir aukštojo mokslo bendro administravimo sistema.

 

Daug kas norėjo reformos, kuri atneštų pokyčius ir geresnį aukštąjį mokslą. Vieni – tokie kaip grupė “Kitas pasirinkimas” – norėjo tokios reformos, kuri pažabotų mokyklų savivalę, leistų griežčiau kontroliuoti ir tvirčiau administruoti aukštąjį mokslą. Kiti – tokie kaip Grupė už Aukštojo mokslo reformą – tokios reformos, kuri studentą padarytų svarbiu, atneštų konkurencijos vėjų į aukštąjį mokslą. Lietuvos laisvosios rinkos institutas įrodinėjo, kad aukštąjį mokslą išgelbėtų tik konkurencija.

 

Siekiant, kad aukštasis mokslas Lietuvoje judėtų aukštų standartų, kokybės, efektyvumo, gyvybingumo link, atsižvelgtų į studentų ir rinkos poreikius, būtina iš esmės pertvarkyti iškreiptas paskatas studentams, dėstytojams, rektoriams, valdžiai siunčiančią dabartinę sistemą. Ypač studijų finansavimą.

 

Būtina finansuoti ne visus masiškai po truputį. Finansavimą turi gauti patys gabiausieji, ir tokį, kad jiems iš tikrųjų būtų atviros pačios geriausios studijos, ir ne bet kur, o Lietuvoje. Gabiausieji turi būti nustatomi pagal objektyvesnius kriterijus nei šiandien (kai gerai besimokančiu gali būti laikomas tik dėl to, kad kiti tavo specialybės studentai mokosi dar blogiau).

 

Finansavimą, kuris užtikrintų prieinamumą, turi gauti ir tie, kurie gerai mokosi ir yra iš skurdžių šeimų. Kitiems turi būti sudarytos sąlygos gauti paskolą studijoms. Finansavimas paskui studentą turi ateiti į tą mokyklą (valstybinę ar privačią), kurią pasirinko studentas.

 

Visa tai leistų studentui pasijusti šeimininku, o aukštąją mokyklą verstų įtikti ne Švietimo ir mokslo ministerijai, o studentui. Klestėtų ir plėtotųsi studijų kryptys, kurias renkasi studijuoti gabiausieji, kitaip sakant, jauni žmonės, turintys galimybę tapti ateities Lietuvos intelektiniu elitu.

 

Tačiau ar tai gali garantuoti įstatymo projektas, kuriam ką tik pritarė Vyriausybė? Nors šis projektas pateikiamas kaip kompromisinis, tačiau ar tikrai jis toks? Kur tas kompromisas?

 

Jokiu krepšeliu, konkurencija, ne instituciniu, o studento finansavimu net nekvepia. Privačios aukštosios mokyklos visiškai diskriminuojamos ir jokių pokyčių nėra numatyta. Išlieka administracinio aukštųjų mokyklų valdymo galimybė, aukštojo mokslo sritis bus valdoma iš ministerijos koridorių. Konkurencija aukštajame moksle bus neleidžiama ar tik imituojama. Galiausiai – apie tai kalba ir laidotuvių giesmes giedantys studentai - aukštųjų mokyklų valdymas nepasikeis nė trupučio.

 

Tad ar prisimena Vyriausybė, kurią sudarančių partijų dauguma pasirašė Susitarimą dėl Aukštojo mokslo reformos, kas ten pasirašyta?

 

Įstatymo projektas šiam susitarimui akivaizdžiai prieštarauja. Susitarimas tikrai nenumatė ir detaliai neaptarė tokios reformos, kurią būtų galima laikyti be priekaištų. Tačiau susitarime buvo įvardyta, kad atsiranda studijų kaina, kuri ir yra kaina, o ne studijų įmokos ir valstybės skiriamų finansų suma, kaip šiandien. Susitarime numatyta, kad pamažu bus panaikintas privačių mokyklų diskriminavimas, įvestas pinigų judėjimas paskui studentą, galiausiai, įvykdyta universitetų valdymo reforma.

 

Šiandien tenka daryti išvadą: geriau niekaip, negu taip, kaip siūlo Vyriausybė. Geriau bent jau nediskredituoti reformos vardo.

 

Vyriausybė ką tik papildė savo darbus dar vienu „pažadėjau – neištesėjau“, „sugalvojau – apsigalvojau“ makaronu.