Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Laisva prekyba žeme: nauda ir baimės

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
2001-05-18
Komentaras, Lietuvos radijas
Lietuvos deryboms su Europos Sąjunga įgaunant spartą, iškyla vis daugiau diskusijų Lietuvos ekonominės politikos klausimais. Vienas iš jų - panaikinti ribojimus žemės ūkio paskirties žemę parduoti užsieniečiams ir Lietuvos juridiniams asmenims. Kol kas nei Lietuvos įmonės, nei užsienio piliečiai ar įmonės negali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje. Tačiau tokie diskriminacinio pobūdžio apribojimai ES piliečių atžvilgiu nesuderinami su ES principais ir turės būti panaikinti. Jų panaikinimas yra sveikintinas dalykas ir šiuo atžvilgiu Lietuvos stojimas į ES tik paaštrina Lietuvoje dar neišspręstas problemas, kadangi kliūtis prekybai žeme reikia šalinti nepriklausomai nuo narystės ES.
          
Tiems, kas susipažinę su ekonomikos dėsniais, kliūčių prekybai žeme panaikinimo privalumai nekelia abejonių. Tačiau reikia pripažinti, jog Lietuvoje gyvuoja ir yra plačiai paplitusios baimės dėl galimų neigiamų prekybos žeme pasekmių. Todėl verta aptarti šių priemonių privalumus bei visuomenėje paplitusias baimes.
          
Kadangi politiniai motyvai naikinti kliūtis prekybai žeme yra gana aiškūs, verta detaliau aptarti ekonominius tokio žingsnio privalumus. Pirma, kliūčių prekybai žeme pašalinimas pagyvintų prekybą žeme, o tuo pačiu išaugtų ir sandorių dalyvių pajamos, ypač žemės savininkų pajamos. Antra, tai sudarytų sąlygas investicijų augimui bei ekonominės veiklos plėtrai kaimo vietovėse, sumažintų socialines problemas. Trečia, žemė taptų realiu, o ne formaliu turtu - šias pasekmes taip pat labiausiai pajustų ūkininkai, kurie galėtų lengviau užstatyti ją bankams. Ketvirta, tai paspartintų restruktūrizaciją ir naujų verslų plėtrą kaimo vietovėse. Penkta, tai paspartintų ūkių stambėjimą bei produktyvumo augimą Lietuvos žemės ūkyje. Šešta, tai sudarytų sąlygas geriau išnaudoti Lietuvoje esančius gamtinius išteklius, kurie šiuo metu neišnaudojami dėl neapibrėžtumo, valstybinės nuosavybės ar didelių apribojimų. Galiausiai, tai sudarytų sąlygas lengviau ir su mažesniais prisitaikymo kaštais šiuo metu dirbantiems žemės ūkyje pereiti į kitas veiklos sritis.
          
Tuo pačiu reikia atsakyti į kai kurias, ekonomine logika nepagrįstas, baimes dėl neigiamų šių apribojimų panaikinimo pasekmių.
          
Pirma, esama nuogąstavimų, jog kylant žemės kainai nukentės Lietuvos žmonės, kuriems ji taps nebeprieinama. Šiuo atžvilgiu, galioja ta pati taisyklė, kaip ir bet kokio turto pabrangimo atveju: jo savininkai laimi, o kiti, kurie norėtų įsigyti žemę, turi mokėti brangiau. Žemės pardavėjai turėtų galimybę rinktis pirkėjus ir, beje, galėtų nebūtinai pasirinkti tuos, kurie moka daugiausia, jei, jų nuomone, tai prieštarautų jų tautiniams įsitikinimams. Žemės pirkėjai turėtų rinktis, ar jiems labiau apsimoka pirkti žemę, ar kitą turtą. Be to, tikėtina, jog išaugus kainai netrukus padidėtų ir žemės pasiūla, o tai savo ruožtu sąlygotų kainos sumažėjimą. Dirbtinis kainos sumažinimas ar pardavimo ribojimas galiausiai kainuoja visam šalies ūkiui, nes neleidžia efektyviau pasiskirstyti ištekliams. Būtent šiuo metu galiojantys apribojimai yra vienas iš prastos ekonominės būklės kaime priežasčių.
          
Antra, kai kas teigia, kad Lietuvos ūkininkai dėl informacijos trūkumo bus apgauti ir parduos žemę pigiau, nei ji verta. Net ir manant, jog egzistuoja tam tikra "objektyvi" rinkos kaina (o ne ta kaina, kuri suderama konkrečių sandorių atveju), kurią gali gauti žemės savininkas, reikia pastebėti, jog šiuo atveju žymiai efektyvesnis ir pigesnis problemos sprendimo būdas būtų sukurti informacijos apie žemės rinką instituciją, o ne riboti prekybą žeme apskritai.
          
Trečia, ribojant prekybą žeme, siekiama išvengti "spekuliacijos" ja. Verta prisiminti, jog "spekuliantai" paprastai užpildo informacijos trūkumus, o tiksliau - pasinaudoja jais pelno tikslais. Būtent tai išsprendžia informacijos trūkumo problemą. Tačiau jei nepasitikima privačių asmenų gebėjimu tai atlikti, pigiau yra kurti informacijos teikimo agentūrą, o ne riboti žemės pardavimą ar naudojimą, kadangi daugelius apribojimų galima apeiti, ypač taikomus sandorių subjektams. Būtina prisiminti, jog rinka dinamiškai reaguoja į bet kokius apribojimus.
          
Ketvirta, žemė dažnai laikoma kitokiu turtu nei įprastas nekilnojamas turtas. Pavyzdžiui, sakoma, jog dirvožemis yra nacionalinis turtas ir žemės savybės apskritai yra "viešoji prekė". Būtent tokia prielaida yra grindžiami ribojimai keisti žemės paskirtį ir jos naudojimo pobūdį. Vertėtų kritiškai įvertinti tokius argumentus, kadangi jais remiantis labai apribojamos restruktūrizacijos galimybės ir nepakankamai įvertinamos technologinės galimybės keisti žemės savybes. Paprastai kalbant, turto naudojimas sąlygoja jo paskirtį, o ne paskirtis naudojimą.
          
Apibendrinant galima sakyti, jog kliūčių žemės pardavimui pašalinimas turi aiškių ekonomine logika paremtų teigiamų pasekmių. Jų bendras rezultatas - šalies ūkio augimas ir geresnių sąlygų gyvenančių kaimo vietovėse gerovės augimui sudarymas. Tačiau įvertinant plačiau paplitusius nuogąstavimus, reikia apie tai teikti kuo daugiau informacijos šalies visuomenei.