Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Laisva prekyba žeme padidins žemdirbių gerovę

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
2001-12-07
Komentaras, Lietuvos radijas
Pastaruoju metu priimami svarbūs sprendimai dėl Lietuvos integracijos į ES. Pirmiausia galima paminėti paskutinius postūmius derybose su ES. Maždaug prieš savaitę Lietuva preliminariai uždarė dar tris derybinius skyrius - konkurencijos, muitų sąjungos ir laisvo asmenų judėjimo. Nors derybas dėl kai kurių iš jų, pavyzdžiui, laisvo asmenų judėjimo, buvo galima baigti ir anksčiau, Lietuva ir taip tapo viena iš daugiausiai derybinių skyrių uždariusių šalių kandidačių. Tiesa, kai skirtumai tarp šalių yra nedideli, tai turi daugiau simbolinės reikšmės.
          
Todėl daugiau dėmesio reikėtų skirti tam, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje rengiantis stojimui į ES. Turbūt svarbiausias šiuo metu yra Seimo komitetuose prasidėjęs Konstitucijos pataisų dėl žemės pardavimo svarstymas. Svarstomų Konstitucijos pataisų esmė - panaikinti kliūtis parduoti žemę užsieniečiams nuo Lietuvos narystės ES datos, o Lietuvos juridiniams asmenims - nuo pataisos priėmimo datos. Už šių pataisų priėmimą jau balsavo kai kurie Seimo komitetai, tarp jų Europos reikalų komitetas bei Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kuris yra pagrindinis komitetas parengti išvadą dėl Konstitucijos pataisų.
          
Tačiau ne visi Seimo nariai besąlygiškai pritaria Konstitucijos pataisoms. Šią savaitę Seimo Kaimo reikalų komitetas, pritaręs pataisoms, tuo pačiu pasiūlė nustatyti, kad užsieniečiai žemės ūkio paskirties žemę galėtų įsigyti tik praėjus septyneriems metams nuo Lietuvos įstojimo į ES. Dar griežčiau šią savaitę pasisakė Žemės ūkio rūmai, pareiškę, jog pardavinėti žemę reikėtų leisti tik baigus žemės reformą, o užsieniečiams pirkti žemę leisti tik tada, kai suvienodės Lietuvos ir ES ūkininkų pajamos. Be to, Žemės ūkio rūmai neigiamai vertina ir leidimą įsigyti žemę juridiniams asmenims.
         
Ką galima pasakyti apie šiuos nebe pirmą kartą deklaruojamus argumentus dėl prekybos žeme ribojimo? Pirmiausia - visi minėti argumentai prieš laisvą prekybą žeme yra ekonomiškai nepagrįsti. Reikia pastebėti, jog pašalinus kliūtis prekybai žeme didžiausią naudą patirtų pirmiausia kaimo gyventojai. Tol, kol nebus panaikinti šiuo metu galiojantys prekybos žeme apribojimai, tol žemė liks mažaverčiu turtu, o jos paklausa - nedidelė. Savo ruožtu tai reiškia, kad nebus paskatų plėtoti naujų pelningų veiklų kaimo vietovėse, įdarbinti šiuo metu neturinčiuosius darbo, nevyks ūkių modernizacija, kuriai reikalingos investicijos ir sąlygos ūkių stambėjimui. Vadinasi, situacija kaime negerės. Keisčiausia, jog apie tai nesusimąsto laisvai prekybai žeme nepritariantys ūkininkai, o tuo naudojasi ūkininkų balsų siekiantys politikai ir ūkininkų atstovais save vadinantys veikėjai.
         
Prekybos žeme liberalizavimas svarbus ne vien dėl ekonominės naudos jos savininkams ir kaimo gyventojams. Ne mažiau svarbu, kad dabar galiojantys apribojimai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą pagarbą privačiai nuosavybei, o nenoras jų atsisakyti rodo visišką nepasitikėjimą žmonių gebėjimu savarankiškai tvarkyti savo nuosavybę. Taip pat mažai ko vertas argumentas dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo. Jau dabar nuosavybės teisės atkurtos didžiajai daliai žemės, ir jos savininkai gali ją parduoti kitiems Lietuvos piliečiams. Ne labiau pagrįsti ir siūlymai sieti kliūčių žemės pardavimui šalinimą su ūkininkų pajamų augimu ar išmokomis iš ES. Būtent dėl dabartinių apribojimų kaimo gyventojų pajamos neauga taip sparčiai, kaip galėtų, ir jei šie ir kiti verslo ribojimai kaimo vietovėse išliks, ūkininkų gerovė ir toliau augs labai lėtai. Be to, derėtis su ES dėl tiesioginių išmokų būtų kur kas sunkiau, jei Lietuva nuspręstų siūlyti taikyti pereinamąjį laikotarpį parduoti žemę užsieniečiams.
          
Galiausiai stebina ir ūkininkų nenoras atsisakyti apribojimų įsigyti žemę juridiniams asmenims. Beje, dar visai neseniai daugelis ūkininkams atstovaujančių politikų viešai teigdavo, kad šias kliūtis reikia kuo sparčiau šalinti. Atrodo, jog dėl kažkokių priežasčių buvo užmiršti argumentai, jog netrukdomas žemės pardavimas juridiniams asmenims suaktyvintų prekybą žeme, sudarytų ūkininkams geresnes sąlygas ją užstatyti bankams, kitaip sakant, sudarytų sąlygas žemės vertei augti, vadinasi, ir Lietuvos gerovei didėti. Kaip ekonomiškai nepagrįsta yra žemės pardavimo užsieniečiams baimė, taip pat nepagrįsta ir baimė, jog įsigytą žemę juridiniai asmenys naudos kitai nei žemės ūkio veiklai. Veiklos pobūdis arba žemės paskirtis savaime nėra vertybė, kadangi tik žemės ir kito turto savininkai gali nuspręsti, kaip jiems naudingiausia turimą turtą panaudoti. Ir svarbiausia, kad tokių sprendimų rezultatas yra ne tik efektyviausias šalyje esančių išteklių panaudojimas, bet ir visų gerovės augimas. Būtent prieš tai pasisako tie, kurie nenori išlaisvinti prekybos žeme.
          
Kitais metais Lietuva planuoja baigti derybas dėl narystės ES. Reikės susiderėti dėl jautrių sričių - žemės ūkio ir energetikos. Todėl jei Lietuvos politikai iš tiesų narystę ES laiko nacionaliniu interesu, jie turėtų skirti daugiau dėmesio informuoti visuomenę ir aiškinti privalumus tokių sprendimų kaip kliūčių žemės pardavimui pašalinimas. Tačiau kol kas yra lengviau naudotis nuorodomis į Europą įgyvendinant savo politinius tikslus ar apskritai nukreipiant visuomenės dėmesį į dirbtinai sukurtas problemas, pavyzdžiui, prekybos centrų veiklą.