Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Laisvoji rinka: kas prieš?

Remigijus Šimašius, LLRI viceprezidentas
2005-06-08
Komentaras, Delfi.lt
Laisvoji rinka, kaip ir valstybės valdžia, abejingų nepalieka. Visomis prasmėmis. Ekonomikos moksle diskusijos tarp laisvosios rinkos ir valstybinės ekonomikos šalininkų netyla nuo pat šio mokslo atsiradimo pradžios. Politikoje klausimas, kiek naudingas, o kiek žalingas valstybės įsikišimas į ekonominę veiklą, taip pat yra nuolatinių batalijų tema.
Laisvosios rinkos ir valdžios vaidmuo aptariamas visur: parlamentuose, auditorijose, darbovietėse, internete, užstalėse, televizijoje, laikraščiuose, romanuose ir aibėje kitų vietų. Nuomonės susikerta ir dėl to, kas efektyviau, veiksmingiau, ir dėl to, kas teisingiau, geriau.
 
Vienu komentaru visko neaprėpsi. Šį kartą - tik apie pagrindinius paklydimus (arba dalines tiesas), kurie nuolat lydi laisvosios rinkos kritikus.
 
Apie geografiją: laisvoji rinka – kur ji?
 
„Kur jūs matėte laisvąją rinką? Tokios nėra!” - nuolat primenama laisvosios rinkos šalininkams. Ši kritika remiasi logika, kad jei nėra, vadinasi, ir būti negali, vadinasi, nėra ko apie tai ir kalbėti.
 
Iš tikrųjų laisvosios rinkos grynuoju pavidalu nėra ir nebus, nes laisvoji rinka yra koncepcija, o ne praktikos aprašymas. Laisvoji rinka yra ne kas kita kaip ekonomikos mokslo konstruktas, būtinas ekonominei analizei. Laisvosios rinkos šalininkai (bent jau dauguma jų) ir nėra naivuoliai, manantys, kad laisvoji rinka – ranka pasiekiamas idealas.
 
Aišku, tai nereiškia, kad laisvosios rinkos idėjos negali būti realizuojamos. Minėtoji geografiniais ir istoriniais argumentais paremta kritika yra teisinga tik tiek, kiek būtų teisinga geometrijos mokslo kritika dėl to, kad gyvenime niekur nėra, nebuvo ir nebus nei keturkampio, nei tiesės nei, galiausiai, taško - taip, kaip juos apibrėžia geometrija. Bet ar tai daro geometriją nereikalingą? Vargu.
 
Be to, ekonomikos mokslas parodo, jog gamybos praktika, paremta laisvosios rinkos principais, yra efektyviausia įmanoma žmonių visuomenėje. Tariamas planinės ekonomikos efektyvumas atrastas darant esmines klaidas ekonomikoje. Pagrindinė iš jų, deja, užprogramuota dar klasikinės ekonomikos pradininko Adamo Smito darbuose.
 
Tai klaidingas manymas, kad daiktų ir kitų gėrybių vertė yra objektyvi. Toks manymas leido Karlui Marksui išplėtoti klasikinę ekonomikos teoriją taip, kad objektyviu vertės šaltiniu tapo darbas. O iš čia jau tiesus kelias į išnaudojimo teoriją ir komunistines išvadas apie tai, kad gamybos priemonių nuosavybė turi būti visaliaudinė, o gamyba - planuojama.
 
Tačiau realybė visiškai kitokia. Kiekvienas iš mūsų, kuris gyvenime bent kartą bandė ką nors nusipirkti ar parduoti, žino, jog daiktas yra vertas ne tiek, kiek kainuoja jį pagaminti, ir ne tiek, kiek jam pagaminti įdėta darbo, o tiek, kiek jį vertina konkretus asmuo.
 
Pavyzdžiui, užsigulėjusi prekė lentynose netampa brangesnė dėl to, kad ją parduoti pardavėjui kainavo daugiau (greičiau atvirkščiai – sulaukiame išpardavimo), o nekilnojamasis turtas, kaip akivaizdžiai matome šiandien, brangesnis tampa tik todėl, kad didėja jo paklausa.
 
Kaina, atitinkamai, yra ne technologinis sąnaudų suskaičiavimas, o susitarimo tarp pardavėjų ir pirkėjų, arba balanso tarp pasiūlos ir paklausos rezultatas. Ši bet kokiam realistiniam aiškinimui būtina argumentacija visiškai sugriovė centrinio planavimo pagrindimą.
 
Ne mažiau svarbus ir kitas ekonomistų ginčas, parodęs, kiek nepagrįsta yra Markso teorija ir centrinis planavimas. Tai elementarus faktas, kad joks žmogus ar jokia grupė žmonių nežino visos informacijos, reikalingos priimti efektyvius ekonominius sprendimus, įskaitant informaciją apie vartotojų poreikius.
 
Tie, kurie netiki teorija, gali pasiremti ir geografija: ekonomiškai laisviausios šalys gyvena pastebimai geriau už varžančias ekonominę laisvę.
 
Socializmas – homo sovieticus, kapitalizmas – homo economicus?
 
Efektyvumas efektyvumu, bet žmogus – ne vien tik homo economicus, teigia kita ne menkesnė ir bene labiausiai intelektualų palaikoma laisvosios rinkos kritikų kryptis. Nestinga vaizdingų palyginimų, esą laisvoji rinka – kaip komunizmas.
 
Į šį kritikų chorą įsijungė ir savo socialistinėmis pažiūromis garsėjantis Prancūzijos Prezidentas Žakas Širakas, neseniai pareiškęs, kad laisvoji rinka – tai XXI a. komunizmas.
 
Komunizmas, arba bendroji gamybos priemonių nuosavybė, be abejo, irgi yra ekonomikos mokslo konstruktas. Buvo bandyta parodyti, jog bendra gamybos priemonių nuosavybe ir centrinio planavimo principais paremta gamybos sistema būtų efektyviausia, o komunistinis gėrybių paskirstymas – teisingiausias. Tačiau toks „panašumas“ – ne didesnis nei tarp vilko ir avies, kurie abu, kaip žinia, yra žinduoliai.
 
Skirtumai esminiai. Ekonomikos mokslas, kuriuo remiasi laisvosios rinkos šalininkai, yra apie realius žmones, kurie gyvena realiame pasaulyje. Komunistinė ideologija gi skirta būtybėms, kurios neegzistuoja ir kurioms sukurti buvo peršamas komunizmo statytojo manifestas.
 
Teisūs yra tie, kurie teigia, kad žmogus orientuotas ne vien į piniginę naudą, tačiau laisvosios rinkos ekonomistai kaip tik ir neteigia, kad žmogus yra siaurų interesų homo economicus. Priešingai, jie teigia, kad žmogus veikia vedinas pačių įvairiausių norų ir interesų, kurių „suskaičiuoti“ niekaip neįmanoma.
 
Rinkos trūkumai ar žmogaus netobulumai?
 
Netgi tie, kurie iš principo pritaria laisvosios rinkos idėjai, dažniausiai prideda „bet“. O tuomet jau seka „tik ne šioje srityje“, „tik ne taip staiga“, „vis tiek būtinas detalus reguliavimas“, „tik kiek tai atitinka nacionalinius interesus“ ar panašiai.
 
Dauguma žmonių tiesiog bijo „laukinio kapitalizmo“. Tačiau tai – emocinė sąvoka, kurios turinys – visiškai neaiškus. Valstybės vaidmenį pateisinantys ekonomistai paprastai suteikia vienokį ar kitokį turinį šiai baimei remdamiesi „rinkos trūkumų“ koncepcija.
 
Rinkos trūkumus tikrai nesunku pastebėti. Nusipirkau netinkamą produktą, mane kažkas apgavo, niekas nesiūlo man reikalingos paslaugos, man reikalinga paslauga per brangi, niekas neperka visiems reikalingos arba mano siūlomos paslaugos, nepakankamai dėmesio ilgalaikiams projektams ir t.t.
 
Kiekvienas iš savo varpinės į tai įdeda tam tikrą turinį: per maži atlyginimai, per mažai finansuojamas lietuviškas kinas, duobėtos gatvės, nepatinka naujas namas kaimynystėje ir pan.
 
Tačiau laisvosios rinkos kritikai paprastai net nebando išsiaiškinti, ar problemos, su kuriomis susiduriame, yra dėl „rinkos trūkumų“ ar, atvirkščiai, dėl rinkos trūkumo. Diskusijos apie tai, kiek priekaištai rinkai konkrečioje srityje yra pagrįsti, gali vykti be galo. Tačiau prieš veliantis į tokias diskusijas svarbu suvokti, kad rinka – nėra antžmogiška institucija, o tik žmonių tarpusavio santykių tinklas. Iš to išplaukia, kad rinka, kaip ir kitos žmogiškosios institucijos, visada bus tiek pat netobula, kiek netobuli žmonės.
 
Kyla tik retorinis klausimas: jei mes nepasitikime žmonėmis, kurie veikia konkuruodami rinkoje, ar yra bent kiek pagrindo suteikti vienam iš šių žmonių monopolines galias ir nepalikti galimybės alternatyviems sprendimams arba šiuos sprendimus diskriminuoti?
 
Suteikus tokias galias be abejonės imamasi taisyti rinkos trūkumus ir neteisybes. Deja, šis taisymas nepanaikina žmogaus silpnybių ir klaidų, o tik paverčia poreikius tų, kurie priima sprendimus, „bendruoju gėriu“. Be abejo, kiekvienas iš mūsų žino, kaip pasaulį padaryti geresnį. Dažniausiai tam reikia, kad pasikeistų visi, išskyrus, aišku, mus pačius...
 
Rinka visuomet nepilnai atitiks mūsų poreikius ir skonį, o orientuosis pirmiausia į visus arba daugumą. Didžiajai daliai intelektualų ir technokratų tai iš principo nepriimtina – juk jie tiek studijavo ir tobulinosi, kad sužinotų, kas yra gera ir gražu ir kaip padaryti, kad geri dalykai būtų įgyvendinami. Tačiau rinka būtent ir padeda atrinkti, kurie geri dalykai yra svarbiausi, o kurie, deja, per brangūs.
 
Nenuostabu, kad ekonomistas, pasakantis, jog rinka apdovanoja arba brokuoja ne pagal kažkieno, o pagal daugumos skonį arba kad kažkurio gero projekto įgyvendinti neapsimoka, bus laikomas mažų mažiausiai kultūros arba progreso priešu.
 
Nuo čia – tik vienas žingsnis iki minties, kad spręsti apie visuomenės poreikius turi ne jos nariai tiesiogiai, o tam išrinkti, paskirti arba pasiskyrę specialistai: politikai, administratoriai ar mokslininkai. Tačiau būkim atviri, kaip tik toks požiūris yra totalitarizmo pradžia ir šia prasme yra artimas komunizmui kaip vienai iš totalitarizmo atmainų, kuri, beje, bankrutavo taip ir neįgyvendinta.
 
Rinkos trūkumų ieškotojai imasi ir vieno nelabai garbingo triuko. Jie visuomet lygina esamą (taigi, netobulą) rinkos situaciją su norima situacija, į kurią atvestų tobula valdžia. Nenuostabu, kad taip lyginant rinka visuomet ne tik turės trūkumų, bet ir „praloš“ valdžiai, nes bus lyginama reali rinka su idealia valdžia, kuri, kaip žinia, nėra ir negali būti ideali.
 
Laisvoji rinka – jūsų teisė nesirinkti
 
Laisvoji rinka, kitaip nei bet kokios kitos programos, turi tokį bruožą, kuris leidžia gyvuoti ir laisvosios rinkos priešininkams. Šis bruožas – tai universali teisė rinktis ir tik pačiam patirti šio pasirinkimo pasekmes. Tai reiškia ne tik didžiausią efektyvumą, bet ir didžiausią laisvę, nes niekas nesirenka už žmogų ir niekas žmogui neužkrauna svetimų klaidų pasekmių.
 
Kiekvienas tikras laisvosios rinkos priešininkas, gerbiantis kitus, gali tiesiog nedalyvauti laisvų mainų sistemoje. Galima gi gyventi užsidarius nuo visuomenės arba kurti savanoriškas komunistines ar kitokias tobulai centralizuotai tvarkomas bendruomenes. Kaip rodo praktika, daugelis kritikų visgi renkasi tai, kas geriau jiems patiems, t.y. perka kuo pigiau, parduoda kuo brangiau ir priešinasi tam, kad kas nors spręstų už juos.