Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Legalizuota litų vagystė

Rūta Vainienė, LLRI asocijuota ekspertė
2008-07-08
Komentaras, "Vilniaus diena", "Kauno diena"
Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų priemonių stabdant kainų augimą ir infliaciją”, kur ragina Vyriausybę „visomis valstybės turimomis galiomis stabdyti maisto bei energetikos produktų, ir paslaugų kainų augimą“. Seimas numato „diržų suveržimo“ priemones valstybiniame sektoriuje, suvaržymus privačiam sektoriui, ir siūlo Vyriausybei apvogti gyventojus, litų turėtojus. Vagystė supakuota taip, kad net patys Seimo nariai nesuprato, ką daro: „atkurti realias Lietuvos banko funkcijas, kad jis galėtų vykdyti aktyvią valstybės pinigų politiką“. Verčiu į žmonių kalbą – atrišti litą nuo euro ir leisti (liepti) Lietuvos bankui su pinigais elgtis kaip jis mano būsiant geriau. Revalvuoti, devalvuoti, žodžiu – šokdinti.
Pareiškimai, kad litą reikia atsieti nuo euro pasigirsta su kiekvienu ekonomikos suklupimu, tačiau tokio riebaus pareiškimo Seimo vardu dar nebuvo per keturiolikos valiutų valdybos, padariusios litą stabiliu pinigu, metų istoriją. Tik primenu, kad litas buvo susietas fiksuotu kursu su užsienio valiuta 1994 m. balandžio 1 d., priėmus Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymą. Valiutų valdybos modelio įvedimas leido išspręsti opias ekonomikos problemas – įveikti infliaciją, sustiprinti pasitikėjimą nacionaline valiuta, stabilizuoti taupymo bei investavimo aplinką, sumažinti skolinimosi kainą, sustiprinti Lietuvos ekonomiką. Lietuvos piniginio vieneto stabilumas padėjo tvirtą pamatą Lietuvos ekonomikos bei gerovės augimui. Net bazinės valiutos JAV dolerio pakeitimas euru 2002 metų vasario 2 d. nesumenkino lito, kaip stabilios valiutos reputacijos, perėjimas įvyko sklandžiai ir be panikos, tuo dar kartą pademonstruodamas valiutų valdybos patikimumą, lankstumą ir tvarumą. Dar daugiau, bazinės valiutos pakeitimas sustiprino strateginę eurointegracijos kryptį, įtikino Lietuvos žmones bei įmones, kad fiksuotas lito kursas yra vertybė.
Ar kainų augimui žaboti reikia nugiljotinuoti Lietuvos ekonomikai stabilumą suteikusią valiutų valdybą? Ir jei ne, tai kaip gi stabdyti didžiausiu baubu pastaruoju metu tapusią infliaciją?
Infliacija
Kaina yra prekės ir pinigų santykis, nieko daugiau. Kainos kyla tada, kai daugėja pinigų arba mažėja prekių. Jei pinigų nedaugėja, o prekių kiekis taip pat nesikeičia, gali vykti tik struktūriniai kainų pasikeitimai, kai vienos prekės pinga, kitos – brangsta. Kainų statistika šiuo atveju fiksuoja tik prekių krepšelio kainų pasikeitimą, bet ne visų prekių kainų augimą. Tai atsako ir į argumentą, kad kainos kyla dėl to, kad brangsta ištekliai. Viskas būtų taip, tačiau jei pinigų kiekis nesikeistų, kitos kainos turėtų kristi – paprasčiausiai neliktų už ką jas pirkti.
Dažniausiai šalyse pinigų daugėja todėl, kad jų „iš oro“ prispausdina centrinis bankas, skolina komerciniams bankams, o šie – rinkos dalyviams, dažnai – ir vyriausybėms. Lietuvoje dėl veikiančios valiutų valdybos centrinis bankas pinigus leidžia ne „iš oro“, bet už eurus. Galima sakyti, kad Lietuvoje yra tie patys eurai, tik skirtingais banknotais. Centrinis bankas Lietuvoje euro banknotus iškeičia į kitokio dizaino litų banknotus. Jei centrinis bankas pinigų nedaugina (eurų juk jis neemituoja), o prekių jis taipogi negamina, tai Lietuvoje veikiantis valiutų valdybos principais veikiantis centrinis bankas ir infliacija Lietuvoje neturi nieko bendro. Kaip tik dėl to, kad litas susietas su euru kainos kyla mažiau, nei tai būtų, jei Lietuvos bankas pats vykdytų aktyvią pinigų politiką.  Valiutų valdyba panaikinti vieną iš kainų kilimo šaltinių – nepagrįstą pinigų emisiją.
Taigi, kainos kyla ne todėl, kad litas susietas su euru. Lietuvoje iš tikro daugėja pinigų, tačiau dėl visai kitų priežasčių. Reikia turėti papildomą eurą, kad gautume papildomą litą. Iš kur gi tas naujų eurų lietus Lietuvoj? Be skaičių, bet eiliškumas maždaug toks: ES parama, valstybės užsienio skola, emigrantų pervedimai. 23 milijardai litų ES paramos per 7 metus – tikrai didelė suma, ir esanti pagrindine infliacijos Lietuvoje priežastimi. Seimo rezoliucijos autoriai pasiryžę kovoti su infliacija mūsų sąskaita ir netgi patys susiverždami diržus (mažinti valdžios išlaidas), tačiau nė puse žodžio neužsimena apie riebiausią infliacijos penėtoją – ES paramą. Kas tai? Kovos su infliacija imitacija? Tačiau vis tik spėju, kad tai kur kas blogiau. Tai gali būti ne kas kita, kaip įtakingų bankams prasiskolinusių nekilnojamojo turto magnatų mėginimai kitų sąskaita išspręsti savo problemas.
Litas ir centrinis bankas
Pinigai rinkoje radosi kaip universali prekė mainams palengvinti, tai – rinkos kūrinys. Pinigų istorija rinkoje baigėsi aukso ir sidabro pinigais. Aukso ir sidabro negali gauti „iš oro“. Gali tik kasti iš žemės, o tam reikia daug darbo įdėti. Bet kuriuo atveju, ištekliai riboti. Ilgainiui valdžia pastebėjo, kad iš pinigų galima uždirbti, jei juo imsi padirbinėti. „Padirbinėti“ šiuo atveju yra sinonimas „vogti“ Imta skiesti auksą, sidabrą pigesniais metalais, o baigta tuo, kad pinigų emisija monopolizuota ir nacionalizuota, o padengimas auksu apskritai panaikintas.
Valdžia atėmė pinigus iš rinkos ir pavertė juos ne universalia preke mainams palengvinti, o manipuliacijų rinka įrankiu. Dabar nebe rinka, nebe darbas, nebe riboti ištekliai lemia, kiek rinkoje bus pinigų. Lemia centrinis bankas, o kitaip tariant konkretus žmogus ar maža jų grupelė, kuris priima galutinį sprendimą. Nes išleisti naujus pinigus beveik nieko nebekainuoja, nereikia kasti, perdirbti, gali įjungti spausdinimo mašiną ir turi papildomų pinigų. Nori – gali susiurbti pinigus atgal. Bet gėrybių nuo to juk daugiau nėra!
Žmonių gerovė priklauso ne nuo pinigų, o nuo pagamintų gėrybių kiekio. Iš pinigų reikalaujama tik vieno – kad jų kiekis rinkoje nepriklausytų nuo sprendimų priėmėjo nuotaikos, turimų žinių, politinių žaidimų ar kitų subjektyvių dalykų. Deja, centrinis bankas, vykdydamas aktyvią pinigų politiką, veikia kaip tik priešingai! Ir tik centrinio banko galių suvaržymas priartina pinigus arčiau prie rinkos, o ne konkretaus žmogaus sprendimų.
Kaip tipinis ponios B.Visokavičienės propaguojamas klasikinis bankas vykdytų antiinfliacines priemones (jei vykdytų nuosekliai)? Visų pirma didintų bazines palūkanas, didelėmis depozitų centriniame banke palūkanomis viliotų komercinius bankus laikyti indėlius centriniame banke, o ne skolinti rinkos dalyviams, didintų bankų privalomąsias atsargas (ką ir dabar beje centrinis bankas gali padaryti), gal net direktyviai reguliuotų lito kursą. Kas iš to? Palūkanos rinkoje kiltų, bet pinigų daugėtų vis vien (pvz., indėlius su didžiausiomis palūkanomis kažkada juk reiks grąžinti komerciniams bankams). Tai visiškai paguldytų suklupusią ekonomiką. Jei būtų nuspręsta  litą  devalvuoti (t.y. išleisti papildomai litų) tai akimirksniu įsuktų nevaldomą infliacijos mašiną. Tokią valiutos krizę neišvengiamai lydėtų gilios problemos bankinėje sistemoje. Būtų sužlugdytos paskatos taupyti, investuoti į finansinius produktus (draudimas, pensijos, vertybiniai popieriai), būtų visiškai pakirsti fiksuotas išmokas gaunančių asmenų  - pensininkų, mokytojų - ekonominiai pagrindai. Visa tai neigiamai paveiktų ekonomikos vyksmą, sumažintų partnerių pasitikėjimą, neįmanomu padarytų eurointegracinių įsipareigojimų įvesti eurą vykdymą. Turėtume infliaciją, kosmines palūkanų normas, bankrotus, nuosmukį ir papildomai - nestabilų litą. Tai ne bauginimas, tai elementari ir neišvengiama įvykių seka.
Vagystė
Realių centrinio banko funkcijų atkūrimas infliaciją žabotų ten, kur pati nesukūrė. O tai labai pavojinga. Visų centrinio banko veiksmų pasekmė visuomet yra gėrybių perskirstymas. Perdalyti tai, ką sukuriame kiekvienas pagal savo sugebėjimus. Kaip perdalyti, ką praturtinti, o ką nuskurdinti? Prieš rinkimus politikai įpratę „pagirtuokliauti“, nesaikingai prisivartojant tarsi iš dangaus krintančių pinigų – o po rinkimų pagirios tenka tik mums. Kuo šiuo atveju skiriasi rezoliuciją atrišti litą palaiminęs politikas nuo vagies gatvėje, kuris taip pat perskirsto gėrybes – mano pasiima sau? Niekuo. Nebent tik tuo, kad pastaroji vagystė legalizuota ir nebaudžiama.