Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Liberalaus žodžio kol kas daugiau negu veiksmo

Elena Leontjeva, LLRI prezidentė
2001-02-22
Interviu, "Veidas"
Laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva įsitikinusi, kad Lietuvoje liberalios ekonomikos dar nebuvo, tad ir dėl gyvenimo sunkumų negalima kaltinti liberalizmo.
 
- Pastaraisiais mėnesiais nesulaikomai didėja nedarbas, jau perkopęs grėsmingą 13 proc. ribą. Kas tai lemia?
 
- Lemia visos įsisenėjusios problemos. Įmonės ilgą laiką delsė atleisti žmones, tiek darbdaviai, tiek darbininkai gyveno iliuzija, kad jie gali dirbti, gali turėti ateitį. Dabar tiesiog prieita riba, kai nebegalima gyventi tokiomis iliuzijomis. Natūralu, kad tas paslėptas nedarbas, kuris egzistavo iki šiol, dabar veržiasi į paviršių.
 
- Dėl didėjančios socialinės prarajos kaltinamas per didelis ekonomikos liberalizavimas, ir netiesiogiai Jūsų vadovaujamas institutas, kaip pagrindinis liberalios ekonomikos apologetas.
 
- Kol kas liberalios reformos Lietuvoje nepradėtos, tad natūralu, kad negalima kaltinti liberalizmo dėl politikos, kuri savo esme buvo socialdemokratinė, padarinių. Kad ir kiek kartotum žodį "liberalizmas", gyvenimas nuo to nepasikeis. Reikia matyti skirtumą tarp žodžių ir tikrų liberalių sprendimų. Gyvenimas blogėja ne dėl liberalizmo, o dėl to, kad per ilgai tęsiama diskredituota politika.
 
Vienas pagrindinių instituto darbų skirtas tam, kaip pagerinti žmonių darbo sąlygas, padidinti jų pajamas. Nepamirškite, kad dauguma Lietuvos žmonių dirba privačiame versle. Vadinasi, nuo šio verslo padėties priklauso, kaip našiai žmonės gali dirbti ir naudotis savo sukurtu produktu. Šioje srityje buvo tam tikrų poslinkių, atsisakyta tam tikro akivaizdžiai neteisingo reguliavimo, tačiau reikšmingesnių pokyčių kol kas neįvyko. Pavyzdžiui, šimto dienų programoje Vyriausybė planavo panaikinti pakartotinį prekių sertifikavimą, žemės paskirties nustatymą, supaprastinti statybų derinimo procedūras. Mano žiniomis, tai nėra padaryta. Planai panaikinti važtaraščius nukelti į kitus ketvirčius. Planai liberalizuoti darbo rinką kol kas lieka planai, nes Seime įstrigo šių įstatymų priėmimas.
 
- Socialdemokratinės ideologijos apologetai niekaip nesutiks, jog turtinė diferenciacija atsirado dėl to, kad valstybėje buvo per daug socialdemokratijos.
 
- Dėl padarinių kalta konkreti politika ir kartu jos ištakose esanti ideologija. Pavyzdžiui, mūsų mokesčių politika buvo paremta ideologija, kad reikia skatinti mažesnes įmones, daryti išimtis atskiroms šakoms, neįgaliesiems, užsienio investuotojams. Tai iš esmės prieštarauja liberalizmui. Galiu teigti, kad sumanūs žmonės tokia politika pasinaudojo. Dėl tų žingsnių, kurie neva turėjo padėti bedaliams, kaip tik padidėjo turtinė diferenciacija. Kažkas susikrovė didesnius turtus, o bedaliai tapo dar neturtingesni. Tik vienodos taisyklės gali sudaryti sąlygas žmonėms vienodai dalyvauti versle ir gauti tai, ko yra verti. Kuo greičiau bus pereita prie mažų ir visiems vienodų mokesčių, tuo greičiau sukursim prielaidas viduriniajam sluoksniui atsirasti.
 
- Visos Jūsų išvardytos reikalingos įstatymų pataisos skirtos verslininkams, darbdaviams, o ne darbuotojams.
 
- Nesutinku. Įmonėse dirba žmonės. Tai jie vargsta, pildydami nereikalingas ataskaitas, stengdamiesi apeiti kvailą reguliavimą, studijuodami begalines įstatymų pataisas. Tai daro ne verslininkas, o eilinė buhalterė, teisininkas, cecho vadovas. Tai jie negali užmigti vakare - o gal ką nors ne taip padarė?..
Antra, kuo mažiau efektyvus įmonės darbas - o jis mažiau efektyvus dėl visos šitos biurokratinės naštos, - tuo mažiau žmonės sukuria. Vadinasi, tuo mažiau tenka ne tik darbdaviui, bet ir visiems, kurie dirba. Tad natūralu, kad visi suinteresuoti atsisakyti nereikalingos bergždžios biurokratijos.
 
- Nesudėtinga prognozuoti, kad liberalizavus darbo rinką nedarbas dar ūgtelės.
 
- Siūlyčiau pirmiausia galvoti apie ilgalaikę perspektyvą. Akivaizdu, kad su tokiais darbo įstatymais Lietuva negali konkuruoti nei Europoje, nei globalioje rinkoje. Taikydama tokius didelius reikalavimus, tokius suvaržymus norint atleisti darbuotojus. Niekas nesuinteresuotas čia investuoti. Visada atsiras šalis, kurioje tų suvaržymų mažiau. Dėl to kenčia ne tie darbdaviai, į kuriuos dabar rodoma pirštais. Dėl to kenčia žmonės, kurie šiandien yra bedarbiai ir kurie niekada negaus darbo - čia tiesiog bus nutariama neinvestuoti. Juk darbo rinkos suvaržymai yra esminiai, kai sprendžiama dėl investicijos, susijusios su šimtais, gal net tūkstančiais darbo vietų.
 
Manyčiau, kad ta konfrontacija, kuri dabar kurstoma profsąjungų, nenaudinga pirmiausia žmonėms, dėl kurių interesų profsąjungos kovoja. Kuo didesnės garantijos, kuo sunkiau pakeliama našta darbdaviams, tuo mažiau bus tų darbdavių ir mažiau realių galimybių žmonėms įsidarbinti. Darbo rinkos liberalizavimas reikalingas darbo žmonėms.
 
- Ar šiandien Lietuva beturi galimybę žiūrėti į ilgalaikę perspektyvą? Galimas socialinis sprogimas.
 
- Aš manau, kad visada reikia matyti ilgalaikę perspektyvą. Deja, kol kas mūsų bėda buvo kasdienių gaisrų gesinimas. Trumpalaikis arba, sakyčiau, trumparegiškas požiūris į Lietuvos poreikius ir į politiką.
 
- Ar pastebite, kad dabartinė Vyriausybė toliau žiūrėtų?
 
- Tikiuosi, kad toks požiūris atsiras. Kai kuriose srityse problemos tokios akivaizdžios - sakykim, ta pati darbo rinka, pensijų sistema, - kad ši Vyriausybė jau neturi kitos išeities, kaip tiktai žiūrėti ilgalaikės perspektyvos. Ir sprendimai taip aiškiai įvardyti, kad nedaryti, tarkim, pensijų reformos, neliberalizuoti darbo rinkos praktiškai neįmanoma.
 
Bet kai kuriose kitose srityse akivaizdžiai stokojama ilgalaikio strateginio mąstymo. Sakyčiau, į darbą su biurokratija žiūrima pernelyg paprastai ir neformaliai. Deja, su biurokratija negalima dirbti neformaliai. Todėl institutas ir siūlė, jog Vyriausybės priemonių plane būtų labai tiksliai įvardyta, ką reikia daryti, kad mes pirma ištirtume kiekvienos funkcijos reikalingumą, numatytume, ar ją galima privatizuoti, ar tiesiog panaikinti nereikalingas, kokiais etapais tai turi būti daroma, kiek išlaidų reikia sutaupyti kiekviename etape.
 
Atskirai minėčiau išlaidų sumažinimą institucijos vadovui galimais sprendimais. Nes lengviausia pasakyti, jog tam, kad mes ko nors nedarytume, reikia priimti įstatymus, o įstatymai Seime greičiausiai įstrigs. Nuo kiekvieno institucijos vadovo priklauso labai daug bergždžių darbelių - popierių nešiojimo, derinimo, betikslio tikrinimo. Būtina, kad valdininkai atsiskaitytų prieš savo vartotojus. Tarkime, ką jie padarė per šimtą dienų naikindami tuos pačius sertifikatus - tegul papasakoja. Paaiškės, kad jie didžiąją dalį darbo laiko skyrė ne tam, kas įvardyta Vyriausybės programoje, visai ne tam, kam mes, kaip rinkėjai, suteikėme mandatą. Jie dirbo visai kitokiais tikslais ir vertybėmis pagrįstus darbus.
 
Valstybės funkcijoms išgryninti reikia kruopštaus plano, ir tokį planą sukurti bei įgyvendinti tikrai įmanoma. Mūsų darbas su Saulėlydžio komisija parodė, kad taip konceptualiai judant įmanoma pričiupti visą biurokratijos mašiną ir išjudinti reformas.
 
- Bet kol kas matome paprastesnį variantą: institucijų vadovai keičiami, ir dabar prieita riba, kai elementariai nebėra norinčių dirbti. Neberandama "Sodros", Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovų.
 
- Manau, kad vadovų nerandama dėl kitokių priežasčių. O iš žmonių, dirbančių už mūsų visų pinigus, turi būti pareikalauta kokybiško darbo. Tai nieko neturėtų įžeisti.
 
Man neduoda ramybės, kad valdininkai dirba darbus, kurie visuomenei nereikalingi. Bet jie kažkodėl dirbami, o tai, kas žmonėms reikalinga, nedaroma. Valdžia prieš tai užsimerkia… Gal pamiršta, kad ištekliai yra riboti?
 
- Bijau, kad jeigu Vyriausybė tvirtai imsis tų būtinų, neišvengimų darbų, vieną rytą valdžioje pamatysime Socialdemokratinę koaliciją.
 
- Jeigu bijoma vadinamųjų radikalesnių žingsnių, tai kodėl nežengiami tie, kurie atrodo reikalingi absoliučiai visiems, nepriklausomai nuo spalvos. Siūlyčiau pradėti nuo tokių abejonių nekeliančių darbų. Sakykim, ta pati biurokratija: visi turėtų būti suinteresuoti, kad valdžia tarnautų žmogui, kad ji būtų kompaktiška, prasminga, efektyvi. Visi suinteresuoti, kad žmonės įmonėse dirbtų įmonėms, kurtų, ieškotų rinkų, o ne žaistų biurokratinius žaidimus su valdžios aparatu. Vadinasi, mes iš karto galime nušauti du zuikius - sutvarkyti valdžios darbą ir įmonėse duoti žmonėms galimybę našiai dirbti.
 
- Vienas greičiausiai priimtų įstatymų bus įmonių pelno mokesčių panaikinimas. Jūs tebemanote, kad jį reikia naikinti?
 
- Taip, aš manau, kad reikia naikinti pelno mokestį. Tačiau lygia greta reikia imtis mažinti fizinių asmenų pajamų mokestį, galiausiai jį panaikinti. Jeigu mokesčio mažinimas nukeliamas į ateitį, į 2003-uosius, tai nėra išmintinga politika. Juk mokestis mažinamas ne todėl, kad biudžetui jau nebereikia tų pajamų, - ne tokia buvo liberalų filosofija. Mokesčių atsisakymo logika buvo tokia, kad žmonės daugiau dirbtų, investuotų, mažiau slėptų, mažiau būtų perskirstoma, žmonės daugiau iš savo kišenės mokėtų už privačias paslaugas. Kad tų privačių paslaugų - sveikatos priežiūros, švietimo, draudimo - daugėtų. O jeigu atidedama, kyla įtarimas: gal netikima, kad tai duos gerų rezultatų?
 
Kartu reikia mažinti valstybės išlaidas. Deja, priemonių plane Vyriausybė vengė suformuluoti kokį nors konkretų tikslą - kiek ir kaip jas norima sumažinti. Nėra kiekybinių orientyrų, kurie leistų pasakyti, kad valstybė tikrai atsisakys nereikalingų darbelių bei išlaidų ir pasirengs mažesniems mokesčiams. Juk mokesčių našta priklauso ne šiaip nuo mokesčių tarifų - ji galiausiai priklauso nuo biudžeto išlaidų. Jeigu nemažini išlaidų, mokesčių našta negali mažėti.
 
- Iki šiol valstybės išlaidos buvo mažinamos ne biurokratijos, bet įvairių užsakymų, pavyzdžiui, statybos firmoms, sąskaita.
 
- Pirmiausia biudžetą reikia kurti pagal pesimistines prognozes, o mūsų valdžia formuodama biudžetą pasidaro didžioji optimistė. Kai nesurenka pajamų, ima kaltinti verslininkus ir atsitiktiniu būdu nefinansuoti kažkokių išlaidų. Dažniausiai nukenčia privatus sektorius, turėjęs kontraktų su valstybe. Todėl iš anksto turi būti žinoma, kurių išlaidų reikia atsisakyti, jeigu nesurenkami visi mokesčiai. Pavyzdžiui, baigėsi pirmas mėnuo, jau matome, kad mokesčių planas tiek neįvykdytas - ir automatiškai žinome, kad tokio kontrakto su tokia statybos įmone nereikia pasirašyti. Arba reikia nubraukti dešimt procentų nuo tokios sveikatos programos. Jeigu iš anksto apie tai būtų galvojama, valstybės veikla būtų mažiau chaotiška, o svarbiausia - nebūtų šitaip pakertamas privataus sektoriaus darbas. Šiuo atveju privatus sektorius tapo atpirkimo ožiu dėl nemokšiško valstybės biudžeto planavimo.
 
- Bijau, kad netrukus liberalizmas Lietuvoje apskritai taps keiksmažodžiu.
 
- Jau minėjau, kad liberalizmas kol kas yra tik idėja. Liberalaus veiksmo Lietuvoje dar nematyti. Nors valdžia lyg ir liberali, deja, dar nėra tos kritinės masės, kad iš tiesų būtų imtasi liberalios politikos. Todėl jos - dar nepradėtos - kaltinti dėl šių dienų nesėkmių, blogėjančio gyvenimo tikrai negalima.